Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Keistai nuteikia patriočių siūlymai “vadovautis savo galva”, einantys lygiagrečiai su pavirkavimais apie tai, kad Vakarų patirtį mes perėmėme visiškai nekritiškai. Viena vertus, viskas lyg ir aišku – kas gali paneigti teiginį, kad reikia vadovautis savo galva. Lygiai taip pat mums daromą Vakarų įtaką nėra prasmės neigti. Bet kas tai yra toji “Vakarų patirtis”? Ir ką reiškia “perėmėme”? Toks jausmas, kad po 1991 kovo 11 d. mes perėmėme kažkokį paketą, kuriame buvo viskas surašyta ir jau ne vieną plokščiakaktį esu sutikęs, kuris iš esmės taip ir suvokia mūsų valstybės kūrimasį ir vystymasį.

Klausantis jų, Lietuva Europos Sąjungoje ima panešėti į skruzdėlę, įmestą į lėkštę su patiekalu. Jinai vaikšto tarp maisto kalnų, pakramto pipiro kruopelęs, atsikanda pjaustyto svogūno – keistas skonis. Kažkur toliau mato kepsnį, dar kitur salotos lapą ir galvoja ar verta ragauti, ar skonio receptoriai vėl patirs kažką tokio pernelyg saldaus-rūgštaus-sūraus-kartaus. Vieni sako skruzdėlei ragauti vieną, kiti kitą. Perdaug visko, kad pilnavertiškai įvertinti, vaikščioti ir ieškoti toliau tingisi, o tam, kad pakilti ir pažvelgti kas yra už lėkštės ribų, skruzdėlė yra per maža.

Va būtent šie skruzdėlės simptomai ir matosi paklausius siūlančio “vadovautis savo galva” patriošio – o ką siūlai daryti? Paprastai atsakymai būna keli. Vienas pasiūlymas „eiti savo keliu“. Gavus tokį atsakymą, kaip ir nebelieka ko klausti. Na taip, jei savo galva vadovaujiesi, tai ir savo keliu eini. Toks veikėjas niekada nepagalvos apie tai, kad jei padarai sprendimą savo galva, tai tavo pasirinktas kelias nebūtinai ves ten, kur niekas niekada nevaikščiojo ir atvirkščiai, jei eini su kitais, tai dar nebūtinai reiškia, kad nesivadovauji savo galva.

Antras galimas pasiūlymas yra pagalvoti ką daryti, dažnai išreiškiamas skambiu pasiūlymu ieškoti savo šaknų. Iš esmės sunku paaiškinti kuo antrasis atsakymas skiriasi nuo pirmojo. Aš juos skiriu kažkaip geometriškai – pirmuoju atveju kalbama apie kažkokią erdvės plokštumą, o antruoju apie kažkokią laiko vertikalę.  Nesu prieš šaknų paieškas, tačiau ką daryti lietuviui, kuris galvoja, kad atgavus Nepriklausomybę ar įstojus į ES tos šaknys nebuvo nukirstos? Patriošis, regis, atima iš lietuvio galimybę turėti tokią nuomonę, jeigu tik jis yra sveikai mąstantis. Pastarojo klausimo neplėtosiu, bet pats pasiūlymas ieškoti šaknų
tiesiog nurodo ne tai ką reikia daryti, o tai ką reikia daryti, kad apskritai pradėtum daryti. Pasakysiu tik tiek, kad jei Čingischanas būtų mąstęs šitaip tai mongolų-totorių ordos niekada taip ir nebūtų turėję galimybės pažvanginti ginklais Europos prieangyje, nes būtų užsiėmę savo šaknų paieškomis “mokslinėse” diskusijose apie tai, kad mongolų istorija ne mažiau garbinga ir sena nei kiniečių.

Trečias pasiūlymas paprastai būna apgailėtinos, po pirmų dviejų pasiūlymų filtrą jau prakoštos iniciatyvos, raginančios atgaivinti kažkokius tai Vakarų senų seniausiai atmestus viduramžių teisės institutus, ypač akcentuojant bausmių griežtumo reikšmę, kažkokius tai dar Antikoje gyvavusius atstovaujamosios demokratijos modelius, įdiegti kažkokią tai archainę visuomenės sampratą. Kitaip sakant, tos „šaknys“ ar „savo kelias“ beveik visais atvejais būna tai, ką taip keikiamos Europos Sąjungos šalys seniai perėjo, išaugo ir atsisakė. Bet patriošinės skruzdėlės “nuosavai” galvai tai nė motais.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Lokaliniame sektoriuje arba „lokalkėje“ bausmę atlikinėjo penki „normalūs“, jeigu taip galima pasakyti, būriai (t.y. ketvirtas, penktas, šeštas, septintas ir aštuntas) ir vienas narkomanų būrys (devintas). Kitaip sakant, pirmuosius penkis būrius sudarė žulikai ir tiek, bendra masė. Tai yra tie, kurie į zoną atvažiavo „ne darbo dirbti, o atlikti bausmę“. To paties principo, aišku, laikėsi ir vierchai ir tie kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nuo jų bent jau neatsilikti. Jų visų katino dienos slinkdavo vienodu ritmu – rikiuotė 8 ryte, pusryčiai, po to pietūs, vakarienė, 20 val. vėl rikiuotė, o 22 val. visi į lovytes. Laiko tarpai tarp valgymai būdavo užpildomi stalo žaidimais, vaikščiojimu nuo vieno tvoros galo iki kito, televizoriaus žiūrėjimu ir pan. Žiūrėdamas į jų gyvenimo ritmą dažnai prisimindavau senos pataisos namų medikės žodžius pasakytus vienam į depresiją puolusiam žulikui – „vaikeli tu neimk visko į galvą, va kol čia sėdi tai atsipalaiduok, ilsėkis, apgalvok viską – juk ir stogas virš galvos ir pavalgyt duoda ir draugų va kiek čia susiradai, o tikrasis tavo kalėjimas tai žinok prasidės tuomet kai iš čia išeisi į laisvę“.

Lokaliniame sektoriuje dar buvo nedidelė biblioteka, kurioje dirbo bibliotekininkas iš pirmo būrio, sporto salė, kuria būriai naudodavosi
paeiliui pagal grafiką, ir atskiros patalpos, kuriose vykdavo pareigūnų pasitarimai-penkiaminutės. Taigi tiek žulikų, tiek pareigūnų judėjimas čia buvo bene didžiausias.

Iš visos „lokalikės“ žulikų masės kiek labiau išsiskirdavo narkomanai. Gyveno jie kartu su „normaliais“. Pradžioje jiems buvo apribotas bendravimas su „normalių“ būrių nuteistaisiais t.y. neleidžiama įeiti į jų barakus, kaip ir aniems buvo draudžiama lankytis pas šituos, bet dar man tebedirbant tą tvarką atšaukė, o nuo jų birkių (t.y. ant dešinės krūtinės pusės nešiojamų asmens kortelių) buvo panaikintos jų polinkį nurodančios mėlynos juostelės. Būk tai dėl to, kad pažeidžiamos žmogaus teisės, ar tiesiog jų orumas žeminamas, o taip pat integracija į „normalią“ visuomenę apsunkinama. Šiaip tai, pasakyčiau, labai neramus kontingentas sudarė šį būrį. Visą laiką ten būdavo justi kažkoks bičių avilio dūzgimas – lyg ir tas jų visų elgesys pagal taisykles, lyg ir tas dūzgimas jo ne pats stipriausias iš visų įmanomų garsų, o va tik
nepasaugok ir iškart subadys ar susibadys. Dabar net negaliu prisiminti kas konkrečiai sukeldavo tokį visuotinai neramaus judesio įspūdį… tiesiog gal tie žmonės, palyginti su „normaliaisiais“ pasižymėjo ryškesniais asmenybės bruožais ir fantazija. Tikrai negalėčiau pasakyti ar čia taip dėl jų polinkio „apsišaudyti“ ar dėl ko kito.

Dar vienas dalykas – „narkomanų“ būryje kartu sėdėjo tiek vartojantys, tiek nevartojantys, bet sėdę už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotikais, pavyzdžiui prekyba jais. Tarkim prekeivis nebūtinai pats yra narkomanas, nors dabar negalėčiau prisiminti nė vieno, kuris tikrai laisvėje buvo „švarus“. Beje tie, kurie laisvėje vartodavo ir pateko į zoną, anaiptol ne visi atrodė taip baisiai kaip iš narkomanijos prevenciją skatinančių klipų. Nemaža dalis 9-o būrio buvo reguliariai sportuojantys ir, atitinkamai, atletiškai atrodantys. Kai buvo surengtas zonos prisitraukimų konkursas, tai jį laimėjo žulikas iš narkomanų būrio, o per zonos tinklinio varžybas krovė narkomanai visiem malkų kaip
reikiant. Galiausiai 9 būrys išėjo į finalą su Olos komanda ir kažkaip jau labai netikėtai aniems pralošė. Kiek girdėjau, už stabiliausią zonos valiutą – Saint George cigaretes. Neprestižas oliniams buvo likti antriems, iš kitos gi pusės cigarečių trūkumą 9 būrys išgyvendavo skaudžiau nei kiti būriai. Krepšinio varžybose narkomanai irgi buvo į finalą papuolę, bet jų komanda „Aguona“ pralošė 4-5 būrių komandai, kuri kažkodėl vadinosi „LSD“. Šias rungtynes mačiau savo akimis ir galėčiau lažintis, kad šį kart viskas vyko sąžiningai. Krepšinis ir zonoj krepšinis.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Atrodo, kad jau atsidūriau google+, tik dar pats nelabai esu tuo tikras Žingsnis žengtas atsižvelgiant į prašymus, pareiškimus, grasinimus ir kitokius manipuliavimus mano savimeile. Dar nelabai gaudausi kas ten prie ko ir kaip reikia sukurti nuorodą į google+ iš popo.lt. Paaiškinkit tinginiui humanitarui.

Nors šiaip kažkaip liūdnai dėsninga – kuo mažiau rašosi, tuo labiau plečiasi.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas! 

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

„Ola“ buvo vadinama kokių 3 metrų aukščio tvora nuo likusios zonos atitverta teritorija, kurioje bausmę atlikinėjo antras ir trečias būriai.  Į ten būdavo paskiriami šiek tiek rimtesni personažai, paprastai turintys tiek didesnį autoritetą tarp kitų nuteistųjų, tiek ir rimtesnę paramą iš laisvės. Kiek man susidarė įspūdis, valdė tenai kauniečiai, taigi kitų miestų atstovams tam, kad sėkmingai adaptuotis greičiausiai reikėdavo papildomų rekomendacijų ar asmeninių įgūdžių ir patirties. Tarkim, vienas žymiausių Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų H.D., bausmę atlikinėjo būtent Oloje.

Kiek teko girdėti, šių dviejų būrių gyvenamajame barake keturi dujinės viryklės degikliai buvo padalinti pagal didžiausius Lietuvos miestus. Kitaip sakant, jeigu vilnietis virdavosi sriubą ant klaipėdiečių degiklio jam grėsė nemalonumai. Kad tokia tvarka galiotų kituose būriuose girdėti neteko – ten paprastai būdavo dvi dujinės viryklės, kurias dalindavosi pagal kastų principą.

Kita vertus, jei jau pavadinau juos „vierchais“ to nereikėtų suprasti besąlygiškai, nes tarkim kai kuriuos kauniečius iš šio būrio pervedus į kitus, jų statusas ir, jei taip galima pasakyti, visuomeninis svoris galėjo keistis. Tiesiog faktas tas, kad tame būryje išgyventi galėjo ne bet kas, o žemesniųjų kąstų nuteistųjų ten nebuvo. Tačiau man dingojasi, kad jie privalėjo susidurti su ta pačia problema kaip ir pirmasis būrys, dar kitaip vadinamas „ožynu“ – sunku būti geru ožiu, kai tu pats esi uždarytas
ožyne ir jau kur kas sunkiau būti vierchu, kai tave uždarė ten, kur visi tokie. Kiek teko domėtis, praktika ne kartą parodė, kad atskyrus vieną kastą nuo kitų šioji po kiek laiko persitvarko pagal anksčiau egzistavusį modelį, iškeldama
savus lyderius ir sumindama žemėn tuos, kurie buvo palaikyti nevykėliais.

Galų gale, kituose būriuose sėdintys “gaidžiai” irgi turėdavo savo “vierchą”, per kurį būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Taip kad zonoje viskas ne mažiau reliatyvu, nei laisvėje. Pavyzdžiui, kaip vierchams pasiskirstyti kuris turi miegoti kurioje lovoje, kai visuotinai žinoma, kad tose lovose, kurios pastatytos arčiausiai durų, miega gaidžiai, o kažkaip kitaip jas
perstatyti administracija griežtai draudžia? Kitoje zonoje, pavyzdžiui, geresnėje vietoje stovinčią lovą reikėdavo nusipirkti – ekonominio pakilimo laikotarpiu lova geroje vietoje kainavo berods 1000 litų.

Kaip tokio pobūdžio problemas spręsdavo „oliniai“ girdėti neteko. Greičiausia taip pat kaip ir kiti… Dėl
to jų visų įvardijimas vierchais yra šiek tiek sąlyginis.

Dar šis būrys neidavo į valgyklą valgyti kartu su kitais ir maistą jam atveždavo atskirai, nors daugelis iš jų valdiško maisto apskritai nevalgydavo – daugelio finansinė padėtis ir parama iš laisvės būdavo kur kas geresnė nei kituose būriuose
sėdinčių. Jų tualetą išvalyti irgi būdavo atvedamas vienas toks visada labai pozityviai nusiteikęs nuteistasis iš pirmojo būrio.

Aukštas ir posausio, bet tvirto kūno sudėjimo būrio viršininkas, kuriam buvo priskirti „oliniai“, vaikščiodavo skubiais žingsniais, kalbėdavo greitai, trumpai ir iš esmės. Šypsodavosi ne itin dažnai, o pati jo šypsena, palydima keisto mažų akučių spindesio sukeldavo kažkokį tai nesaugumo jausmą. Skrupulų jis per daug neturėjo. Prisimenu kaip kartą po darbo stovėjau
eilutėje su bendradarbiais  vietinėj parduotuvėlėj norėdamas nusipirkti degtinės butelį, tai jisai, man užtrukus krapštant
iš piniginės centus ir juos bandant saujoje suskaičiuoti, be jokių skrupulų užlindo ir apsiprekino. Pataisos namų vadovybė jį labai vertino kaip darbuotoją ir laikė jį kone būrio viršininko etalonu, tuo tarpu kiti pareigūnai kartais jį nurodydavo kaip pavyzdį kuo tampama pradirbus tokį darbą ne vienus metus taip kaip to reikalauja vadovybė.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Šįryt paėmiau į rankas „Respubliką“ ir perskaičiau vedamojo straipsnio antraštę „100 mlj. laukia nesulaukia senaties“. Prie straipsnio pridėta Zuoko nuotrauka. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – sutrūkusi Gedimino prospekto grindinio plytelė, už kurios tolėliau Vilniaus arkikatedra. Perskaitęs antraštę ir peržvelgęs nuotraukas padėjau į makulatūros krūvą. Na o pirmadienio komsomolkėje – pono Užkalnio straipsnis apie tai, kad jam atsibodo tas nesiliaujantis runkelių lojimas prieš valdžią ir apie tai, kad jei Zuokas fotografuojasi griaunamo namo-vaiduoklio fone, tai yra visiškai normalu.

Nekursiu sąmokslo teorijų spėliodamas sutapimas tai ar ne. Kur kas labiau mane įkvėpė jau nebepirmas Užkalnio padejavimas dėl netinkamo kalbančiojo tono ištariant žodį „komsomolkė“. Taigi nihil novi sub sole.

Kaip ir dera apdairiam pusinteligenčiui, pasitikrinęs googlėj ar teisingai užrašiau lotynišką citatą (galėčiau tiesiog lietuviškai pasakyti, kad po saule nieko naujo, bet man taip būtų per mažai šarmo) vėl su pasimėgavimu pakartosiu – komsomolkės apžvalgininkas rašo. Ech, ir vėl ta komsomolkė skiedžia… Bet ką padarysi, juk čia komsomolkė… komsomooolkė.

Jei kas man būtų prieš pusmetį pasakęs, kad pirmadienio rytmečius su Valatkos ekspertoanalitiniais opusais prisiminsiu su švelnia nostalgija, būčiau iš tokio žmogaus tik pasijuokęs. Kažkaip jau buvo smarkiai įsipykusi šio apžvalgininko užimama visažinio teisuolio pozicija, pernelyg įpratusi argumentų stoką dangstyti aštriais epitetais. Todėl skiltininku tapusio Užkalnio atėjimas kažkaip intrigavo. Viena vertus atrodė, kad blogiau vis tiek nebebus, kita vertus kažkaip norėjosi gauti tuo išreklamuotu sunkiu optimizmo kumščiu į kuprą.

Tačiau, pasirodo, optimizmą aš suprantu kiek neadekvačiai – nuolatinės istorijos apie runkelius, varguolius ir šiaip debilus optimizmo man kažkaip neprideda. Užkalnis imdamas interviu pats iš savęs (tiesą pasakius nesu tikras ar supratau kur ten bajeris) kalba, kad tapdamas komsomolkės skiltininku jaučiasi pasiekęs naują aukštumą. Jo žodžiais tariant „laikraščio skiltininkas yra viena įdomiausių profesijų, o būti didžiausio dienraščio savaitės pradžios autoriumi– čia jau kaip teatre Hamleto vaidmenį vaidinti“.

Jeigu tai tiesa, tai kaip kol kas dar nė vieno jo vedamojo straipnio nepraleidęs skaitytojas tegaliu pastebėti, kad „naujos aukštumos“ čia tiesiog sutapatinamos su naujomis pareigomis, kurias užėmus automatiškai į tas aukštumas ir pakylama. Nebent čia turėta omeny ne profesinės aukštumos, o pvz. kitas darbo kabinetas vienu ar dviem aukštais aukščiau. Nors jei jau laikytis to palyginimo su Hamleto vaidmeniu, tai man regis susidarė tokia situacija, kai puikiai Petro
Kurmelio dvasines kančias ir egzistencinę neviltį į teatrą susirinkusioms trečios jaunystės lituanistėms ir per prievartą ten suvarytiems moksleiviams atlikęs aktorius, ėmėsi danų princo vaidmens taip ir nepersiavęs vyžų, su ta pačia sermėga ir tuo pačiu iš žydelio karčemoje nusipirktu degtinės pusbuteliuku. Stovi jis toks visas susivėlusia, šiaudų pilna galva, klausimo „būti ar nebūti“ egzistencinį svorį perkeldamas dilemai reikėjo jam ženytis su Pranike ar ne.

Praėjo tie laikai kai Valatka karšė kailį valdžios „dundukams ir frajeriams“, tarsi koks kompartijos šulas laidantis kritikos žaibus užsienio proletarų ir valstiečių išnaudotojų atžvilgiu, tuo pačiu paprastai kaip du kart du išdėstantis sistemines politikų iniciatyvų klaidas
dėl kurių jos neišvengiamai žlugsiančios. Dievaži, jo straipsniuose politikai atrodė kaip ne šio pasaulio žmonės. Kritika moksliniu požiūriu, be abejo, būdavo universaliai fundamentali – socialinė, ekonominė, politinė, griebianti taip sakant už pačios esmės. Tiesiog imk straipsnį, skaityk pastraipą po pastraipos, atitinkamai viską daryk kaip rašo ir po kelių metų pas mus švedai ims plūsti ieškodami geriau apmokamo darbo.

Dabar gi komsomolkė gavo naują skiltininką, šimtu procentų pateisinantį jos pavadinimą. Tie niekšai valdžioje vėl nori pavogti milijardą? Toks ar anoks ministras pasielgė kaip paskutinis debilas, o vargšai mokesčių mokėtojai už tai turės sumokėti? Neteisingai pasirinkti užsienio
politikos prioritetai? Puola rusai, lenkai? Siautėja VSD? Neteisėtai pašalinti FNTT vadovai? Kažkokia antikorupcinė komisija paskelbė kažkokias išvadas? Neimkite į galvą ir pamirškite visą tai! Nuo šiol pirmadienio tekstai bus panašūs į komjaunuolio, užsiimančio
politiniu-moraliniu aborigėnų švietimu atokiose kaimo vietovėse, ataskaitas. Ir nepaisant nuolatos ir nedviprasmiškai deklaruojamų dešiniųjų pažiūrų, ponas Užkalnis, regis, tikrai tiki tuo ką daro ir būtent tas jo tikėjimas daro jį komsomolkės vertu autorium iš idėjos. Manyti, kad nuolatinis kliedesių analizavimas gali duoti kažkokios naudos yra tolygus komjaunuolio tikėjimui, kad gėdindamas
viešose vietose besižegnojančias davatkas jis tuo pačiu irgi įneša savo kuklų indėlį į naujos visuomenės kūrimą ir nors truputėlį priartina būsimą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Užkalnis ir komunizmas nesuderinami? Gerai, užklijuokit naują etiketę „Kapitalizmas“, ant „Komjaunimo tiesos“ užtepliokite „LT rytas“. Šitoks komjaunuoliškas politšvietimas iš esmės apolitiškas, iš esmės tinkantis bet kokiai santvarkai. Pasikeitus valdžiai visada bus galima teisintis – aš juk tik prieš žmonių tamsumą kovojau.

Minėtame interviu su savimi Užkalnis paneigia gandus, kad yra pažadėjęs niekada nerašyti apie krepšinį, Garliavos aistras, bankus ir kaimo turizmą Dzūkijoje ir pažymi, kad jam jokios temos nėra uždraustos. Taip ir norisi paklausti – o tai kurios temos yra leistos? Ką galvoja apie gyvenimą Norvegijoje valytoja dirbanti Aistė? kiek yra prasmingas orus gyvenimas pagal varguolių supratimą? na ir paskutinis padejavimas apie tai, kada baigsis nuolatinis varymas ant politikų, kad ir pvz. ant Zuoko? Tokių klausimų Užkalnis šiame interviu sau neužduoda. Čia norisi priminti, kad gyvenant Vilniuje galima netgi rasti tokių žmonių, kurie ne tik, kad nevaro ant Zuoko, tačiau už jį balsuoja. Galbūt problemą padėtų išspręsti dėmesio nukreipimas ne į tuos kuriuos reikia šviesti, o į tuos, kurie patys gali apšviesti. Tiesa, tuomet
komjaunuolišką misionieriaus įkarštį tektų nukišti kur giliau.

Taigi nihil novi sub sole. Negalima teigti, kad komsomolkės lygis nusmuko. Tiesiog jos tapatybė įgavo dar grynesnį pavidalą, todėl gerbiamieji skaitytojai su dviem aukštaisiais, bedarbiai ar gaunantys vidutinius ir žemesnius (o kartais net aukštesnius) nei vidutinis atlyginimus, neleiskime sau įsivaryti kompleksų ir kiekvieną kartą paėmę šį popiergalių pluoštą saujon nepabijokime paniekinamai
suraukę nosies pasakyti – „eee…vėl komsomolkė rašo“… Ir tebūnie tuo viskas pasakyta, o kas to nesupranta tegu komentaruose paprašo pono Užkalnio, kad jiems paaiškintų.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu A. P. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymių

A.P. buvo kaltinamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį tuo, kad viešai kurstėsmurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų tautybės: 2007 m. gegužės 31 d., apie 7.28 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš jam priklausančio kompiuterio (IP adresas (duomenys neskelbtini)) viešai – į interneto svetainę www.lrytas.lt – atsiuntė komentarą Nr. 27 „keistai atrodo“, kuriame parašė: „Nu bet kaip kažkam
sekasi. Gyvenu Vilniuje, o niekad tokių vaizdų nepamatau. O čia atvažiuoja porai dienų ir pamato. Keista. Tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką į kaktą gaus ir vardo nepaklaus. Tik ten kažkodėl to niekas rasistiniu išpuoliu nepavadins. Šiaip bus eilinė žmogžudystė. O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų.“; taip A. P. viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su romų tautybės žmonėmis.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. nepadarė veikos, turinčios BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, remdamasis kaltinamojo parodymais, kad straipsnio „E. J. šokiravo rasistiniai išpuoliai“ komentare jis išdėstė savo nuomonę apie tai, jog straipsnyje minimi asmenys vietoje to, kad smurtautų prieš kitus, savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme, pavyzdžiui, kovai su narkotikais. <…>Teismas sprendė, kad A. P. komentaras išdėstytas kaip nuomonė ir jo pavartotame žodyje „prasinešti“ neįžvelgė prasmių, susijusių su fiziniu smurtu.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal Vilnius miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms <…> Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nors Lietuvių kalbos žargono žodynėlyje terminas „prasinešti“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“, toks aiškinimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad jis yra smurtinio pobūdžio, o A. P., komentare pavartodamas šį terminą, kurstė fizinės prievartos naudojimą, tautinę nesantaiką. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. P. tyčia kurstė smurtauti prieš romų tautybės asmenis, jo parodymai nepaneigti. Byloje nenustatyta vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – kaltininko tiesioginės tyčios.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d.nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroro manymu, nutartis naikintina dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimo, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidimo <…> A. P., komentuodamas interneto svetainėje straipsnį „E. J. šokiravo
rasistiniai išpuoliai“, parašė, kad „…tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką gaus ir vardo nepaklaus…“. Tokiu pasakymu A. P., prokuroro nuomone, skatino naudoti smurtą. Kitu sakiniu „… o tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų“ kurstė smurtauti prieš romų tautybės žmones. A. P. pavartotas žodis „prasinešti“ „Lietuvių žargono žodynėlyje“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“ <…>savo paaiškinimuose A. P. akcentuoja skustagalvių kovą su narkotikais, žinodamas, kad jie – tai ne įstatymų nustatyta tvarka įregistruota organizacija, kuriai suteikta teisė imtis įstatymais reglamentuotų priemonių prieš neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą bei realizavimą, o smurtauti linkę asmenys. Išteisintojo siūlomas metodas skustagalvių pagalba mažinti narkotinių medžiagų prekybą prieštarauja įstatymams ir yra Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse uždrausta veika. Prokuroro nuomone, išteisintojo komentaras rodo kvietimą smurtu kovoti prieš romų bendruomenę, kad sumažėtų narkotikų.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylos duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas bylą pagal prokuroro skundą išnagrinėjo neišsamiai. <…> Apygardos teismas atskirai analizavo ir komentare pavartotos frazės „tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, kuria, pasak prokuroro, kurstoma smurtauti, bei atskiro žodžio „prasinešti“ reikšmę ir pateikė jų vertinimą. Taigi prokuroro argumentas, kad apygardos
teismas neįvertino objektyviųjų veikos požymių, atmestinas.

<…>
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad A. P. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, jam teigiant, kad savo komentare išdėstė nuomonę, jog minėtame straipsnyje minimi asmenys (skustagalviai) geriau savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme – kovai prieš narkotikus ir jų platinimą. Tai, kad A. P., anot prokuroro, negalėjo nurodyti, kaip skustagalviai gali kovoti su narkotikų platinimu, neduoda pakankamo pagrindo vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią jo kaltę.

<…>

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos
įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintomis bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatomis, savo sprendime išdėstė pakankamus motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasaciniame skunde išdėstytiargumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti, konstatuojant, kad, byloje surinktais duomenimis, nėra pakankamo pagrindo pripažinti A. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Čia aš gerokai šią nutartį iškarpiau, kad paskaitomesnis tekstas būtų . Šis savaitgalis kažkaip praėjo besigilinant į tai galima ar negalima vartoti vieną ar kitą žodį. Beje, šioje nutartyje žodžis “čigonai” detalesnio prokuroro, susikoncentravusio ties žodžiu “prasinešti”, dėmesio nesulaukė. Norintys perskaityti visą nutartį gali ją susirasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje. Tai yra 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2009.

K.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Zack’o Snyder’io “300″, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

“Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo pagrindų, teigiant, jog tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu, nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. Reikia pripažinti, jog kasatoriai taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir kitų įstatyme nurodytų požymių. Išties, vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai.

Taigi, lietuvių tautos kultūroje,  literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė – anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią reikšmę, ypač jei minėtas žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę.”

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2010