Kreivarankis

Patriošio nuosava galva ir savas kelias

Sun, 06 May 2012 17:15:17 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Keistai nuteikia patriočių siūlymai “vadovautis savo galva”, einantys lygiagrečiai su pavirkavimais apie tai, kad Vakarų patirtį mes perėmėme visiškai nekritiškai. Viena vertus, viskas lyg ir aišku – kas gali paneigti teiginį, kad reikia vadovautis savo galva. Lygiai taip pat mums daromą Vakarų įtaką nėra prasmės neigti. Bet kas tai yra toji “Vakarų patirtis”? Ir ką reiškia “perėmėme”? Toks jausmas, kad po 1991 kovo 11 d. mes perėmėme kažkokį paketą, kuriame buvo viskas surašyta ir jau ne vieną plokščiakaktį esu sutikęs, kuris iš esmės taip ir suvokia mūsų valstybės kūrimasį ir vystymasį.

Klausantis jų, Lietuva Europos Sąjungoje ima panešėti į skruzdėlę, įmestą į lėkštę su patiekalu. Jinai vaikšto tarp maisto kalnų, pakramto pipiro kruopelęs, atsikanda pjaustyto svogūno – keistas skonis. Kažkur toliau mato kepsnį, dar kitur salotos lapą ir galvoja ar verta ragauti, ar skonio receptoriai vėl patirs kažką tokio pernelyg saldaus-rūgštaus-sūraus-kartaus. Vieni sako skruzdėlei ragauti vieną, kiti kitą. Perdaug visko, kad pilnavertiškai įvertinti, vaikščioti ir ieškoti toliau tingisi, o tam, kad pakilti ir pažvelgti kas yra už lėkštės ribų, skruzdėlė yra per maža.

Va būtent šie skruzdėlės simptomai ir matosi paklausius siūlančio “vadovautis savo galva” patriošio – o ką siūlai daryti? Paprastai atsakymai būna keli. Vienas pasiūlymas „eiti savo keliu“. Gavus tokį atsakymą, kaip ir nebelieka ko klausti. Na taip, jei savo galva vadovaujiesi, tai ir savo keliu eini. Toks veikėjas niekada nepagalvos apie tai, kad jei padarai sprendimą savo galva, tai tavo pasirinktas kelias nebūtinai ves ten, kur niekas niekada nevaikščiojo ir atvirkščiai, jei eini su kitais, tai dar nebūtinai reiškia, kad nesivadovauji savo galva.

Antras galimas pasiūlymas yra pagalvoti ką daryti, dažnai išreiškiamas skambiu pasiūlymu ieškoti savo šaknų. Iš esmės sunku paaiškinti kuo antrasis atsakymas skiriasi nuo pirmojo. Aš juos skiriu kažkaip geometriškai – pirmuoju atveju kalbama apie kažkokią erdvės plokštumą, o antruoju apie kažkokią laiko vertikalę. Nesu prieš šaknų paieškas, tačiau ką daryti lietuviui, kuris galvoja, kad atgavus Nepriklausomybę ar įstojus į ES tos šaknys nebuvo nukirstos? Patriošis, regis, atima iš lietuvio galimybę turėti tokią nuomonę, jeigu tik jis yra sveikai mąstantis. Pastarojo klausimo neplėtosiu, bet pats pasiūlymas ieškoti šaknų
tiesiog nurodo ne tai ką reikia daryti, o tai ką reikia daryti, kad apskritai pradėtum daryti. Pasakysiu tik tiek, kad jei Čingischanas būtų mąstęs šitaip tai mongolų-totorių ordos niekada taip ir nebūtų turėję galimybės pažvanginti ginklais Europos prieangyje, nes būtų užsiėmę savo šaknų paieškomis “mokslinėse” diskusijose apie tai, kad mongolų istorija ne mažiau garbinga ir sena nei kiniečių.

Trečias pasiūlymas paprastai būna apgailėtinos, po pirmų dviejų pasiūlymų filtrą jau prakoštos iniciatyvos, raginančios atgaivinti kažkokius tai Vakarų senų seniausiai atmestus viduramžių teisės institutus, ypač akcentuojant bausmių griežtumo reikšmę, kažkokius tai dar Antikoje gyvavusius atstovaujamosios demokratijos modelius, įdiegti kažkokią tai archainę visuomenės sampratą. Kitaip sakant, tos „šaknys“ ar „savo kelias“ beveik visais atvejais būna tai, ką taip keikiamos Europos Sąjungos šalys seniai perėjo, išaugo ir atsisakė. Bet patriošinės skruzdėlės “nuosavai” galvai tai nė motais.

Metai pataisos namuose 8. Lokalinis sektorius.

Fri, 20 Apr 2012 20:28:18 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Lokaliniame sektoriuje arba „lokalkėje“ bausmę atlikinėjo penki „normalūs“, jeigu taip galima pasakyti, būriai (t.y. ketvirtas, penktas, šeštas, septintas ir aštuntas) ir vienas narkomanų būrys (devintas). Kitaip sakant, pirmuosius penkis būrius sudarė žulikai ir tiek, bendra masė. Tai yra tie, kurie į zoną atvažiavo „ne darbo dirbti, o atlikti bausmę“. To paties principo, aišku, laikėsi ir vierchai ir tie kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nuo jų bent jau neatsilikti. Jų visų katino dienos slinkdavo vienodu ritmu – rikiuotė 8 ryte, pusryčiai, po to pietūs, vakarienė, 20 val. vėl rikiuotė, o 22 val. visi į lovytes. Laiko tarpai tarp valgymai būdavo užpildomi stalo žaidimais, vaikščiojimu nuo vieno tvoros galo iki kito, televizoriaus žiūrėjimu ir pan. Žiūrėdamas į jų gyvenimo ritmą dažnai prisimindavau senos pataisos namų medikės žodžius pasakytus vienam į depresiją puolusiam žulikui – „vaikeli tu neimk visko į galvą, va kol čia sėdi tai atsipalaiduok, ilsėkis, apgalvok viską – juk ir stogas virš galvos ir pavalgyt duoda ir draugų va kiek čia susiradai, o tikrasis tavo kalėjimas tai žinok prasidės tuomet kai iš čia išeisi į laisvę“.

Lokaliniame sektoriuje dar buvo nedidelė biblioteka, kurioje dirbo bibliotekininkas iš pirmo būrio, sporto salė, kuria būriai naudodavosi
paeiliui pagal grafiką, ir atskiros patalpos, kuriose vykdavo pareigūnų pasitarimai-penkiaminutės. Taigi tiek žulikų, tiek pareigūnų judėjimas čia buvo bene didžiausias.

Iš visos „lokalikės“ žulikų masės kiek labiau išsiskirdavo narkomanai. Gyveno jie kartu su „normaliais“. Pradžioje jiems buvo apribotas bendravimas su „normalių“ būrių nuteistaisiais t.y. neleidžiama įeiti į jų barakus, kaip ir aniems buvo draudžiama lankytis pas šituos, bet dar man tebedirbant tą tvarką atšaukė, o nuo jų birkių (t.y. ant dešinės krūtinės pusės nešiojamų asmens kortelių) buvo panaikintos jų polinkį nurodančios mėlynos juostelės. Būk tai dėl to, kad pažeidžiamos žmogaus teisės, ar tiesiog jų orumas žeminamas, o taip pat integracija į „normalią“ visuomenę apsunkinama. Šiaip tai, pasakyčiau, labai neramus kontingentas sudarė šį būrį. Visą laiką ten būdavo justi kažkoks bičių avilio dūzgimas – lyg ir tas jų visų elgesys pagal taisykles, lyg ir tas dūzgimas jo ne pats stipriausias iš visų įmanomų garsų, o va tik
nepasaugok ir iškart subadys ar susibadys. Dabar net negaliu prisiminti kas konkrečiai sukeldavo tokį visuotinai neramaus judesio įspūdį… tiesiog gal tie žmonės, palyginti su „normaliaisiais“ pasižymėjo ryškesniais asmenybės bruožais ir fantazija. Tikrai negalėčiau pasakyti ar čia taip dėl jų polinkio „apsišaudyti“ ar dėl ko kito.

Dar vienas dalykas – „narkomanų“ būryje kartu sėdėjo tiek vartojantys, tiek nevartojantys, bet sėdę už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotikais, pavyzdžiui prekyba jais. Tarkim prekeivis nebūtinai pats yra narkomanas, nors dabar negalėčiau prisiminti nė vieno, kuris tikrai laisvėje buvo „švarus“. Beje tie, kurie laisvėje vartodavo ir pateko į zoną, anaiptol ne visi atrodė taip baisiai kaip iš narkomanijos prevenciją skatinančių klipų. Nemaža dalis 9-o būrio buvo reguliariai sportuojantys ir, atitinkamai, atletiškai atrodantys. Kai buvo surengtas zonos prisitraukimų konkursas, tai jį laimėjo žulikas iš narkomanų būrio, o per zonos tinklinio varžybas krovė narkomanai visiem malkų kaip
reikiant. Galiausiai 9 būrys išėjo į finalą su Olos komanda ir kažkaip jau labai netikėtai aniems pralošė. Kiek girdėjau, už stabiliausią zonos valiutą – Saint George cigaretes. Neprestižas oliniams buvo likti antriems, iš kitos gi pusės cigarečių trūkumą 9 būrys išgyvendavo skaudžiau nei kiti būriai. Krepšinio varžybose narkomanai irgi buvo į finalą papuolę, bet jų komanda „Aguona“ pralošė 4-5 būrių komandai, kuri kažkodėl vadinosi „LSD“. Šias rungtynes mačiau savo akimis ir galėčiau lažintis, kad šį kart viskas vyko sąžiningai. Krepšinis ir zonoj krepšinis.

Apie teisingumą

Sun, 15 Apr 2012 21:57:02 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

Google+

Thu, 12 Apr 2012 19:59:54 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Atrodo, kad jau atsidūriau google+, tik dar pats nelabai esu tuo tikras Žingsnis žengtas atsižvelgiant į prašymus, pareiškimus, grasinimus ir kitokius manipuliavimus mano savimeile. Dar nelabai gaudausi kas ten prie ko ir kaip reikia sukurti nuorodą į google+ iš popo.lt. Paaiškinkit tinginiui humanitarui.

Nors šiaip kažkaip liūdnai dėsninga – kuo mažiau rašosi, tuo labiau plečiasi.

Prieš teismą stojo legendinis Lietryčio komentatorius Jonas

Thu, 22 Mar 2012 19:32:29 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas!

Metai pataisos namuose 7. Ola.

Mon, 19 Mar 2012 21:09:21 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

„Ola“ buvo vadinama kokių 3 metrų aukščio tvora nuo likusios zonos atitverta teritorija, kurioje bausmę atlikinėjo antras ir trečias būriai. Į ten būdavo paskiriami šiek tiek rimtesni personažai, paprastai turintys tiek didesnį autoritetą tarp kitų nuteistųjų, tiek ir rimtesnę paramą iš laisvės. Kiek man susidarė įspūdis, valdė tenai kauniečiai, taigi kitų miestų atstovams tam, kad sėkmingai adaptuotis greičiausiai reikėdavo papildomų rekomendacijų ar asmeninių įgūdžių ir patirties. Tarkim, vienas žymiausių Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų H.D., bausmę atlikinėjo būtent Oloje.

Kiek teko girdėti, šių dviejų būrių gyvenamajame barake keturi dujinės viryklės degikliai buvo padalinti pagal didžiausius Lietuvos miestus. Kitaip sakant, jeigu vilnietis virdavosi sriubą ant klaipėdiečių degiklio jam grėsė nemalonumai. Kad tokia tvarka galiotų kituose būriuose girdėti neteko – ten paprastai būdavo dvi dujinės viryklės, kurias dalindavosi pagal kastų principą.

Kita vertus, jei jau pavadinau juos „vierchais“ to nereikėtų suprasti besąlygiškai, nes tarkim kai kuriuos kauniečius iš šio būrio pervedus į kitus, jų statusas ir, jei taip galima pasakyti, visuomeninis svoris galėjo keistis. Tiesiog faktas tas, kad tame būryje išgyventi galėjo ne bet kas, o žemesniųjų kąstų nuteistųjų ten nebuvo. Tačiau man dingojasi, kad jie privalėjo susidurti su ta pačia problema kaip ir pirmasis būrys, dar kitaip vadinamas „ožynu“ – sunku būti geru ožiu, kai tu pats esi uždarytas
ožyne ir jau kur kas sunkiau būti vierchu, kai tave uždarė ten, kur visi tokie. Kiek teko domėtis, praktika ne kartą parodė, kad atskyrus vieną kastą nuo kitų šioji po kiek laiko persitvarko pagal anksčiau egzistavusį modelį, iškeldama
savus lyderius ir sumindama žemėn tuos, kurie buvo palaikyti nevykėliais.

Galų gale, kituose būriuose sėdintys “gaidžiai” irgi turėdavo savo “vierchą”, per kurį būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Taip kad zonoje viskas ne mažiau reliatyvu, nei laisvėje. Pavyzdžiui, kaip vierchams pasiskirstyti kuris turi miegoti kurioje lovoje, kai visuotinai žinoma, kad tose lovose, kurios pastatytos arčiausiai durų, miega gaidžiai, o kažkaip kitaip jas
perstatyti administracija griežtai draudžia? Kitoje zonoje, pavyzdžiui, geresnėje vietoje stovinčią lovą reikėdavo nusipirkti – ekonominio pakilimo laikotarpiu lova geroje vietoje kainavo berods 1000 litų.

Kaip tokio pobūdžio problemas spręsdavo „oliniai“ girdėti neteko. Greičiausia taip pat kaip ir kiti… Dėl
to jų visų įvardijimas vierchais yra šiek tiek sąlyginis.

Dar šis būrys neidavo į valgyklą valgyti kartu su kitais ir maistą jam atveždavo atskirai, nors daugelis iš jų valdiško maisto apskritai nevalgydavo – daugelio finansinė padėtis ir parama iš laisvės būdavo kur kas geresnė nei kituose būriuose
sėdinčių. Jų tualetą išvalyti irgi būdavo atvedamas vienas toks visada labai pozityviai nusiteikęs nuteistasis iš pirmojo būrio.

Aukštas ir posausio, bet tvirto kūno sudėjimo būrio viršininkas, kuriam buvo priskirti „oliniai“, vaikščiodavo skubiais žingsniais, kalbėdavo greitai, trumpai ir iš esmės. Šypsodavosi ne itin dažnai, o pati jo šypsena, palydima keisto mažų akučių spindesio sukeldavo kažkokį tai nesaugumo jausmą. Skrupulų jis per daug neturėjo. Prisimenu kaip kartą po darbo stovėjau
eilutėje su bendradarbiais vietinėj parduotuvėlėj norėdamas nusipirkti degtinės butelį, tai jisai, man užtrukus krapštant
iš piniginės centus ir juos bandant saujoje suskaičiuoti, be jokių skrupulų užlindo ir apsiprekino. Pataisos namų vadovybė jį labai vertino kaip darbuotoją ir laikė jį kone būrio viršininko etalonu, tuo tarpu kiti pareigūnai kartais jį nurodydavo kaip pavyzdį kuo tampama pradirbus tokį darbą ne vienus metus taip kaip to reikalauja vadovybė.

Skiltininkas Užkalnis –komsomolkės įvaizdžio grynintojas ir puoselėtojas

Mon, 05 Mar 2012 19:23:20 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Šįryt paėmiau į rankas „Respubliką“ ir perskaičiau vedamojo straipsnio antraštę „100 mlj. laukia nesulaukia senaties“. Prie straipsnio pridėta Zuoko nuotrauka. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – sutrūkusi Gedimino prospekto grindinio plytelė, už kurios tolėliau Vilniaus arkikatedra. Perskaitęs antraštę ir peržvelgęs nuotraukas padėjau į makulatūros krūvą. Na o pirmadienio komsomolkėje – pono Užkalnio straipsnis apie tai, kad jam atsibodo tas nesiliaujantis runkelių lojimas prieš valdžią ir apie tai, kad jei Zuokas fotografuojasi griaunamo namo-vaiduoklio fone, tai yra visiškai normalu.

Nekursiu sąmokslo teorijų spėliodamas sutapimas tai ar ne. Kur kas labiau mane įkvėpė jau nebepirmas Užkalnio padejavimas dėl netinkamo kalbančiojo tono ištariant žodį „komsomolkė“. Taigi nihil novi sub sole.

Kaip ir dera apdairiam pusinteligenčiui, pasitikrinęs googlėj ar teisingai užrašiau lotynišką citatą (galėčiau tiesiog lietuviškai pasakyti, kad po saule nieko naujo, bet man taip būtų per mažai šarmo) vėl su pasimėgavimu pakartosiu – komsomolkės apžvalgininkas rašo. Ech, ir vėl ta komsomolkė skiedžia… Bet ką padarysi, juk čia komsomolkė… komsomooolkė.

Jei kas man būtų prieš pusmetį pasakęs, kad pirmadienio rytmečius su Valatkos ekspertoanalitiniais opusais prisiminsiu su švelnia nostalgija, būčiau iš tokio žmogaus tik pasijuokęs. Kažkaip jau buvo smarkiai įsipykusi šio apžvalgininko užimama visažinio teisuolio pozicija, pernelyg įpratusi argumentų stoką dangstyti aštriais epitetais. Todėl skiltininku tapusio Užkalnio atėjimas kažkaip intrigavo. Viena vertus atrodė, kad blogiau vis tiek nebebus, kita vertus kažkaip norėjosi gauti tuo išreklamuotu sunkiu optimizmo kumščiu į kuprą.

Tačiau, pasirodo, optimizmą aš suprantu kiek neadekvačiai – nuolatinės istorijos apie runkelius, varguolius ir šiaip debilus optimizmo man kažkaip neprideda. Užkalnis imdamas interviu pats iš savęs (tiesą pasakius nesu tikras ar supratau kur ten bajeris) kalba, kad tapdamas komsomolkės skiltininku jaučiasi pasiekęs naują aukštumą. Jo žodžiais tariant „laikraščio skiltininkas yra viena įdomiausių profesijų, o būti didžiausio dienraščio savaitės pradžios autoriumi– čia jau kaip teatre Hamleto vaidmenį vaidinti“.

Jeigu tai tiesa, tai kaip kol kas dar nė vieno jo vedamojo straipnio nepraleidęs skaitytojas tegaliu pastebėti, kad „naujos aukštumos“ čia tiesiog sutapatinamos su naujomis pareigomis, kurias užėmus automatiškai į tas aukštumas ir pakylama. Nebent čia turėta omeny ne profesinės aukštumos, o pvz. kitas darbo kabinetas vienu ar dviem aukštais aukščiau. Nors jei jau laikytis to palyginimo su Hamleto vaidmeniu, tai man regis susidarė tokia situacija, kai puikiai Petro
Kurmelio dvasines kančias ir egzistencinę neviltį į teatrą susirinkusioms trečios jaunystės lituanistėms ir per prievartą ten suvarytiems moksleiviams atlikęs aktorius, ėmėsi danų princo vaidmens taip ir nepersiavęs vyžų, su ta pačia sermėga ir tuo pačiu iš žydelio karčemoje nusipirktu degtinės pusbuteliuku. Stovi jis toks visas susivėlusia, šiaudų pilna galva, klausimo „būti ar nebūti“ egzistencinį svorį perkeldamas dilemai reikėjo jam ženytis su Pranike ar ne.

Praėjo tie laikai kai Valatka karšė kailį valdžios „dundukams ir frajeriams“, tarsi koks kompartijos šulas laidantis kritikos žaibus užsienio proletarų ir valstiečių išnaudotojų atžvilgiu, tuo pačiu paprastai kaip du kart du išdėstantis sistemines politikų iniciatyvų klaidas
dėl kurių jos neišvengiamai žlugsiančios. Dievaži, jo straipsniuose politikai atrodė kaip ne šio pasaulio žmonės. Kritika moksliniu požiūriu, be abejo, būdavo universaliai fundamentali – socialinė, ekonominė, politinė, griebianti taip sakant už pačios esmės. Tiesiog imk straipsnį, skaityk pastraipą po pastraipos, atitinkamai viską daryk kaip rašo ir po kelių metų pas mus švedai ims plūsti ieškodami geriau apmokamo darbo.

Dabar gi komsomolkė gavo naują skiltininką, šimtu procentų pateisinantį jos pavadinimą. Tie niekšai valdžioje vėl nori pavogti milijardą? Toks ar anoks ministras pasielgė kaip paskutinis debilas, o vargšai mokesčių mokėtojai už tai turės sumokėti? Neteisingai pasirinkti užsienio
politikos prioritetai? Puola rusai, lenkai? Siautėja VSD? Neteisėtai pašalinti FNTT vadovai? Kažkokia antikorupcinė komisija paskelbė kažkokias išvadas? Neimkite į galvą ir pamirškite visą tai! Nuo šiol pirmadienio tekstai bus panašūs į komjaunuolio, užsiimančio
politiniu-moraliniu aborigėnų švietimu atokiose kaimo vietovėse, ataskaitas. Ir nepaisant nuolatos ir nedviprasmiškai deklaruojamų dešiniųjų pažiūrų, ponas Užkalnis, regis, tikrai tiki tuo ką daro ir būtent tas jo tikėjimas daro jį komsomolkės vertu autorium iš idėjos. Manyti, kad nuolatinis kliedesių analizavimas gali duoti kažkokios naudos yra tolygus komjaunuolio tikėjimui, kad gėdindamas
viešose vietose besižegnojančias davatkas jis tuo pačiu irgi įneša savo kuklų indėlį į naujos visuomenės kūrimą ir nors truputėlį priartina būsimą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Užkalnis ir komunizmas nesuderinami? Gerai, užklijuokit naują etiketę „Kapitalizmas“, ant „Komjaunimo tiesos“ užtepliokite „LT rytas“. Šitoks komjaunuoliškas politšvietimas iš esmės apolitiškas, iš esmės tinkantis bet kokiai santvarkai. Pasikeitus valdžiai visada bus galima teisintis – aš juk tik prieš žmonių tamsumą kovojau.

Minėtame interviu su savimi Užkalnis paneigia gandus, kad yra pažadėjęs niekada nerašyti apie krepšinį, Garliavos aistras, bankus ir kaimo turizmą Dzūkijoje ir pažymi, kad jam jokios temos nėra uždraustos. Taip ir norisi paklausti – o tai kurios temos yra leistos? Ką galvoja apie gyvenimą Norvegijoje valytoja dirbanti Aistė? kiek yra prasmingas orus gyvenimas pagal varguolių supratimą? na ir paskutinis padejavimas apie tai, kada baigsis nuolatinis varymas ant politikų, kad ir pvz. ant Zuoko? Tokių klausimų Užkalnis šiame interviu sau neužduoda. Čia norisi priminti, kad gyvenant Vilniuje galima netgi rasti tokių žmonių, kurie ne tik, kad nevaro ant Zuoko, tačiau už jį balsuoja. Galbūt problemą padėtų išspręsti dėmesio nukreipimas ne į tuos kuriuos reikia šviesti, o į tuos, kurie patys gali apšviesti. Tiesa, tuomet
komjaunuolišką misionieriaus įkarštį tektų nukišti kur giliau.

Taigi nihil novi sub sole. Negalima teigti, kad komsomolkės lygis nusmuko. Tiesiog jos tapatybė įgavo dar grynesnį pavidalą, todėl gerbiamieji skaitytojai su dviem aukštaisiais, bedarbiai ar gaunantys vidutinius ir žemesnius (o kartais net aukštesnius) nei vidutinis atlyginimus, neleiskime sau įsivaryti kompleksų ir kiekvieną kartą paėmę šį popiergalių pluoštą saujon nepabijokime paniekinamai
suraukę nosies pasakyti – „eee…vėl komsomolkė rašo“… Ir tebūnie tuo viskas pasakyta, o kas to nesupranta tegu komentaruose paprašo pono Užkalnio, kad jiems paaiškintų.

Teismai pasisako dėl komentaro „O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą prasineštų“

Sun, 19 Feb 2012 13:46:03 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu A. P. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymių

A.P. buvo kaltinamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį tuo, kad viešai kurstėsmurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų tautybės: 2007 m. gegužės 31 d., apie 7.28 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš jam priklausančio kompiuterio (IP adresas (duomenys neskelbtini)) viešai – į interneto svetainę www.lrytas.lt – atsiuntė komentarą Nr. 27 „keistai atrodo“, kuriame parašė: „Nu bet kaip kažkam
sekasi. Gyvenu Vilniuje, o niekad tokių vaizdų nepamatau. O čia atvažiuoja porai dienų ir pamato. Keista. Tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką į kaktą gaus ir vardo nepaklaus. Tik ten kažkodėl to niekas rasistiniu išpuoliu nepavadins. Šiaip bus eilinė žmogžudystė. O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų.“; taip A. P. viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su romų tautybės žmonėmis.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. nepadarė veikos, turinčios BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, remdamasis kaltinamojo parodymais, kad straipsnio „E. J. šokiravo rasistiniai išpuoliai“ komentare jis išdėstė savo nuomonę apie tai, jog straipsnyje minimi asmenys vietoje to, kad smurtautų prieš kitus, savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme, pavyzdžiui, kovai su narkotikais. <…>Teismas sprendė, kad A. P. komentaras išdėstytas kaip nuomonė ir jo pavartotame žodyje „prasinešti“ neįžvelgė prasmių, susijusių su fiziniu smurtu.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal Vilnius miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms <…> Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nors Lietuvių kalbos žargono žodynėlyje terminas „prasinešti“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“, toks aiškinimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad jis yra smurtinio pobūdžio, o A. P., komentare pavartodamas šį terminą, kurstė fizinės prievartos naudojimą, tautinę nesantaiką. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. P. tyčia kurstė smurtauti prieš romų tautybės asmenis, jo parodymai nepaneigti. Byloje nenustatyta vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – kaltininko tiesioginės tyčios.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d.nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroro manymu, nutartis naikintina dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimo, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidimo <…> A. P., komentuodamas interneto svetainėje straipsnį „E. J. šokiravo
rasistiniai išpuoliai“, parašė, kad „…tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką gaus ir vardo nepaklaus…“. Tokiu pasakymu A. P., prokuroro nuomone, skatino naudoti smurtą. Kitu sakiniu „… o tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų“ kurstė smurtauti prieš romų tautybės žmones. A. P. pavartotas žodis „prasinešti“ „Lietuvių žargono žodynėlyje“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“ <…>savo paaiškinimuose A. P. akcentuoja skustagalvių kovą su narkotikais, žinodamas, kad jie – tai ne įstatymų nustatyta tvarka įregistruota organizacija, kuriai suteikta teisė imtis įstatymais reglamentuotų priemonių prieš neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą bei realizavimą, o smurtauti linkę asmenys. Išteisintojo siūlomas metodas skustagalvių pagalba mažinti narkotinių medžiagų prekybą prieštarauja įstatymams ir yra Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse uždrausta veika. Prokuroro nuomone, išteisintojo komentaras rodo kvietimą smurtu kovoti prieš romų bendruomenę, kad sumažėtų narkotikų.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylos duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas bylą pagal prokuroro skundą išnagrinėjo neišsamiai. <…> Apygardos teismas atskirai analizavo ir komentare pavartotos frazės „tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, kuria, pasak prokuroro, kurstoma smurtauti, bei atskiro žodžio „prasinešti“ reikšmę ir pateikė jų vertinimą. Taigi prokuroro argumentas, kad apygardos
teismas neįvertino objektyviųjų veikos požymių, atmestinas.

<…>
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad A. P. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, jam teigiant, kad savo komentare išdėstė nuomonę, jog minėtame straipsnyje minimi asmenys (skustagalviai) geriau savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme – kovai prieš narkotikus ir jų platinimą. Tai, kad A. P., anot prokuroro, negalėjo nurodyti, kaip skustagalviai gali kovoti su narkotikų platinimu, neduoda pakankamo pagrindo vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią jo kaltę.

<…>

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos
įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintomis bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatomis, savo sprendime išdėstė pakankamus motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasaciniame skunde išdėstytiargumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti, konstatuojant, kad, byloje surinktais duomenimis, nėra pakankamo pagrindo pripažinti A. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Čia aš gerokai šią nutartį iškarpiau, kad paskaitomesnis tekstas būtų . Šis savaitgalis kažkaip praėjo besigilinant į tai galima ar negalima vartoti vieną ar kitą žodį. Beje, šioje nutartyje žodžis “čigonai” detalesnio prokuroro, susikoncentravusio ties žodžiu “prasinešti”, dėmesio nesulaukė. Norintys perskaityti visą nutartį gali ją susirasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje. Tai yra 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2009.

Skaitymai. Žižekas apie filmą “300″

Sat, 18 Feb 2012 14:32:56 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Zack’o Snyder’io “300″, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškina žodžio “negras” reikšmę lietuvių kultūroje

Fri, 17 Feb 2012 23:07:08 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

“Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo pagrindų, teigiant, jog tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu, nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. Reikia pripažinti, jog kasatoriai taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir kitų įstatyme nurodytų požymių. Išties, vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai.

Taigi, lietuvių tautos kultūroje, literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė – anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią reikšmę, ypač jei minėtas žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę.”

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2010

Gimtadienis ir pavėluota blogorama

Fri, 10 Feb 2012 22:20:24 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Sveiki visi po pertraukos. Prieš tris metus vasario 6 d. interneto lankose, livejournal blogofermoj, atsirado dar vienas tinklaraštis, kuris tuomet vadinosi Naujapilis. Per tą laiką keitėsi ir tinklaraščio pavadinimas ir blogoferma. Keitėsi ir pati rašymo maniera ir tematika – pradžioje buvo daug pastangų atrodyti protingais ir solidžiais, kol po kokio pusmečio pradėta rašyti bet kokius į galvą šaunančius kliedesius. Kaip tik nuo to momento ženkliai išaugo ir skaitytojų skaičius… Parašyta apie 200 įrašų ir sulaukta gausybės gerų žodžių, na ir neretai aštrios ir teisingos kritikos. Ačiū visiems! Pasistengsiu ateityje taipogi nelaikyti cinizmo ir susikaupusio pykčio savyje ir pasidalinti jais internete su kitais. Taip jau man gaunasi, kad niekaip nespėju koja kojon su laiku.

Tinklaraštinikų pasiglostymo sezonas baigėsi jau kadais, bet vistiek jaučiu, kad reikia atlikti šią pareigą bendruomenei.

2011 metų atradimas – Amie Kusaitė arba Mano Amerika-pati gražiausia ir charizmatiškiausia tinklaraštininkė, nepabijojusi įkasti patiems provincijos vadybos guru-ekspertams commonsense.lt. Belieka palinkėti nesustoti. Laukiame naujų įrašų apie Lietuvą ir jos žmones Prašom skaityti, “laikinti”, komentuoti ir sharinti.

Istorikai:

Baltasis Vaiduoklis – visada perskaitau, nepaisant to, kad pastaruoju metu jaučiamas jo polinkis į tokių niekų kaip švietimo reforma aptarimas. Kažkiek su nostalgija prisimenu 2000-uosius, kai būdamas studentu šią temą varinėjau aš pats. Tuomet, prisimenu, per seminarą diskutavom dvi alternatyvas – ar viskas išties yra taip blogai ir reformą “daryti” reikia čia ir dabar ar verta sugaišti tam kokius penkis metus tačiau padaryti viską gerai. Dabar visi tie mano jaunystės paistalaiatrodo juokingi. Viską šiuo klausimu spręs laisva rinka pagal laukinio kapitalizmo taisykles, o taip atsitiks dėl to, kad visame tame reikale yra perdaug valdiško reguliavimo. Ir nieko čia nepadarysi, o juolab neprikalbėsi.O šiaip įrašai kai kuriomis kitomis temomis pavyksta jm visai neblogai.

Pseudoistorikas – tikrai kietas vyras, galbūt net pats kiečiausias, tiesiog metų atradimu kasmet būti negalima ir nieko čia nepadarysi… Yra tokių, kurie dirba beprąsmiškai, tarsi Sizifai, tačiau šitas yra tarsi Heraklis, kuris esant reikalui gali ne tik nudobti Nemėjos liūtą, devyngalvę hidrą, už Atlantą palaikyti savo pečiais parėmęs Dangaus skliautą, bet ir paėmęs virtualų kirvį padaryti keletą papildomų raukšlių kainekurių veikėjų glotniose it nušlifuotas paminklinio granito akmuo smegeninėse. Vienas prašymas – nemažinti apsukų, nors panašu, kad šito pusgalvių skalpų medžiotojo peilis dar neatšipo, o parakinėje parakas baigsis dar negreit… visų sąmoningų šios visatos būtybių džiaugsmui. Kitas prašymas – tauta nusipelnė Jūsų tekstų ne tik apie pseudo, bet ir apie istoriją tiesiog.

Arpakas – yra dar pakankamai naujas tinklaraštininkas, rašo apie istoriją. Man atrodo, kad ten yra toks vienas istorijos doktorantas, su kuriuo aš Kaune pernai gal porą kartų esu gėręs, tai rekomenduoju.

Leo Lenox – va šito blogerio nesuprantu… Įsiveržė labai įnirtingai, labai daug žadantys įrašų pavadinimai, bet asmeniškai aš nelabai sugebu perskaityti jų iki galo – atsibosta. Užeinu ten norėdamas pasikelti savivertę, tačiau šis žmogus vis susilaukia tokių lyg ir netiesioginių komplimetų, taigi gal ir yra vertas dėmesio \

Tomo Baranausko istorijos puslapiai – Tomas Baranauskas, viešųjų intelektualų tarpe dar žinomas kaip “kriptofašistinis istorikas”, taip pat sėdi ir LJ (ką reiškia “kriptofašistas” reikia ieškoti profesoriaus Leonido, liaudyje žinomo kaip filosofas, facebooke). Jeigu Jūs, nors ir būdamas grynaveisliu lietuviu, vis dar esate kankinamas nepilnavertiškumo komplekso, tuomet pavartęs šiuos puslapius suprasite kiek daug yra dalykų, kuriais Jūs galite didžiuotis.

Filosofai:

Aplinkkeliai – kažkoks keistas filosofinis portalas, kuriame tiesiog įmetami nelabai suvirškinti ir nelabai suvirškinami pradedančių ir pabaiginėjančių akademikų tekstai, dar kartą paliūdijantys seniai žinomą tiesą, kad filosofija ir mūsų gyvenimo aktualijos žingsniuoja dviem skirtingais ir, regis, niekada nesusikertančiais keliais.

Apeironas – dar vienas elegantiškas egzistencinės nevilties amatininkas. Su juo tai esu ne vieną bačką pro save praleidęs ir tuo didžiuojuos

Neknyginis vardas – keistas filosofiją studijuojantis jaunuolis. Užeikite į jo tinklaraštį ir jis užduos jums klausimą, į kurį Jūs negalėsite atsakyti.

Nerijaus Ramanausko mintys – kažkoks beužsilenkinėjantis puslapis. Klasikinę filosofavimo manierą bandantis imituoti blogeris, nors viskas kažkaip labai primena tuščiažodžiavimą. Kita verus jo nuoširdumas ir erudicija nusipelno simpatijų.

Visi kiti Tai nereiškia, kad jie yra beveidžiai…greičiau atvirkšiai, tai yra tie, kurie nesileidžia sukaišomi į lentynėles.

Užkalnis ir Rokiškis – du respublikinio lygio aštrialiežuviai troliai, provokatoriai ir nenaudėliai. Nėra prasmės rašyti apie juos kažką daugiau, nes abu yra puikiai žinomi, kita vertus apie abu jau esu prirašęs kelias paklodes ir nenuostabu – abu jie yra gana įkvėpiantys. Tik vis įtartini abu, nes nepaisant to, kad esu nemažai juos laždavojęs, patys geriausi žodžiai būtent iš jų. Labai įtartina. O ką dar apie tuos du pasakyti net nežnau. Manau, kad tik laiko klausimas kada mes sulauksime pokalbio su Rokiškiu laidoje “Užkalnio 5″, kurioje bus viskas išaiškinta…

Tomas Chochrin - orus ir ne pagal metus subrendęs ledinio proto teisininkas. Skaitydamas jo įrašus vis labiau esu apninkamas labai nemalonios nuojautos, kad tokie dalykai kaip filosofija ir politologija yra atgyvenę, nes visada gali rasti įstatymą, nutarimą ar teismo įšaiškinimą, kuris ne tik turi realią teisinę galią, bet ir tuo pačiu įgyvendina kokią tai polit-filosofinę doktriną. Taigi meskite į šalį viską ir čiupkite KT nutarimus – ten yra viskas ir tai sakau nelabai ironiškai. O kaip žmogus, tai jis gana mielas, nors ir griežtas – neskambinkite jam naktį, nes tuomet jo mobilus išjungtas. Nenuostabu, nes būsimo advokato miegas kainuoja. Beje, jei jūs turite jo mobilaus numerį savo telefone, tai atminkite, kad be Tomo Chochrin leidimo davęs šį numerį trečiajam asmeniui galite būti užbokuotas jo kontaktuose.

Zeppelinus - jeigu Jūs vis dar abejojate, neapsisprendėte ar tiesiog net nežinote kur būtent yra toji tautinė skylutė, į kurią kišdamas tautinį pagaliuką nepažeisite tautinių vertybių, tai šis tinklaraštis yra būtent Jums. Ir dar vienas šio tinklaraščio aspektas – M. Gadaffi savo Žaliojoje Knygoje rašė “vyras yra žmogus, moteris irgi yra žmogus”… “lietuvis yra žmogus, žydas irgi yra žmogus” tarsi byloja mums Zeppelinus įrašai.

Egrisseus – tylusis virtualiojo pasaulio riteris. Rašo nedaug, labiau mėgsta skaityti, gal dėl to ir kiekvienas jo įrašas vertingas.

Gyvenimo stebėtojas – gerai jau, gerai… nors ir šiek tiek narcizas bet negaliu smekti – aš pats toks) tikrai neblogas autorius – įdomus, ironiškas ir neįkyriai nuoširdus. Įrašai nors ir gausūs, tačiau niekada nerasite akivaizdžios chaltūros. Na, o kaip bus su tuo Huntingtonu, tai laikas parodys

Dėdė Grumlinas – neblogas Wikipedijos filtras, nors prisipažįstu, kad buvau labai chamiškas kadais. Tikrai atsiprašau. Kaip ten bebūtų čia visada įdomu ir, kad labai reta, nepriklausomai nuo to, kokia tuo metu nuotaika.

LigiDangaus, arba Ligita – labai įdomus tinklaraštis, kuris deja iš visko sprendžiant jau tampa istorija. Jei Jūs rašote tinklaraštį ir norite suburti savo bendruomenę, tuomet Ligita yra tas žmogus, kuris žino paslaptį kaip tai padaryti. Paslaptį kaip tai prarasti ji tikriausiai irgi žino…

Romas – nerašo nieko, bet yra prirašęs puikių komentarų tiek, kad užtektų kokiems trims tinklaraščiams.

Tai tiek už praėjusius metus, atsiprašau, jei ko nepaminėjau

Ансамбль Христа Спасителя. Наши иконы.

Sat, 12 Nov 2011 14:00:11 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Povestuvinis Murzos pažiūrų posūkis.

Wed, 09 Nov 2011 16:59:48 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Nenuilstantis kovotojas už lietuvių tautos išlikimą ir iki šiol rodęsis užkietėjusiu senberniu nacionalistas Mindaugas Murza pagaliau pasiryžo atsakingam žingsniui -- santuokai su penkeriais metais vyresne analogiškų pažiūrų rusų visuomenine aktyviste. Ta proga duotame interviu Murza brėžia naujas savo ideologijos gaires:

“Anksčiau propagavome XX amžiaus nacionalizmą, o 2007-aisiais kurdami Vieningąjį lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdį išplėtojome nacionalistines idėjas iki tokios sąvokos, kaip „rasė“. Tai reiškia, kad mes nebematome galimybės tautai išlikti, nesvarbu, ar ji būtų didelė, ar maža.”

Taigi kai kas sako, kad kad “santuoka palaidoja žmogų”, gi šis nacionalistas savo santuoka sau pasilaidoja tautą. Cherchez la femme…

Tuo pačiu palinkėkime jaunavedžiams daug daug laimės, pinigų ir sveikų baltosios rasės palikuonių…

PS. O štai koks pasirodo buvo vaisingas filmo apie Gervaldiją kūrimas.

Kas dainuoja, o kas pagal tai šoka…

Tue, 25 Oct 2011 19:25:48 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Štai kažkada išgirdau šią internete išpopuliarėjusią rusų bardo Igorio Rasteriajevo dainušką apie “kombainiorus”.

O šiandien skaitau naujieną apie tai kaip du valstybės vyrai tapo kombainininkais.

O koks turėtų būti pijarinis atsakas į šitą “gabalą”?

Skaitymai. Thomas Hobbes apie įkalinimą

Fri, 14 Oct 2011 21:04:36 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Įkalinimas yra tada, kai valstybės valdžia atima laisvę iš žmogaus; tai gali atsitikti dviem atvejais. Pirmuoju, kai norima apsaugoti kaltinamąjį, antruoju, kai nuteistasis pasmerkiamas kentėti. Pirmuoju atveju tai nėra bausmė, nes nė vienas žmogus negali būti nubaustas, kol nebaigta jo byla ir jis buvo nepaskelbtas kaltu. Todėl tokia skriauda, padaryta žmogui sukaustant jį grandinėmis ar kaip nors kitaip jį suvaržant, pranokstanti tai, kas būtina jo apsaugojimui, prieštarauja prigimtiniam įstatymui. Antruoju atveju yra bausmė, nes šis blogis padarytas valstybės valdžios už ką nors, ką toji pati valdžia laiko įstatymo pažeidimu. Žodžiu, įkalinimą aš suprantu kaip visokį judėjimo apribojimą bei suvaržymą išorine kliūtimi, ar tai būtų namas, paprastai vadinamas kalėjimu, ar sala, kurioje, kaip sakoma, žmonės yra įkalinami, arba priverstinių darbų vieta, kaip senovėje žmonės būdavo nuteisiami dirbti akmens skaldyklose, o šiais laikais – galerose, ar tai būtų grandinės arba kokia kita kliūtis.

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m. 313 psl.

Mirštančio anarchisto laiškas sūnui

Sat, 01 Oct 2011 21:25:07 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Mielas sūnau,

rašau tau mirties patale ir noriu, dar prieš išsiskaidant mano kūną sudarančioms molekulėms ir atomams, perteikti tau tas žinias, kurios yra būtinos norint tapti tikru anarchistu. Manęs nė kiek netrikdo tai, kad nežinau kas tu esi, nežinau kokie tavo veido bruožai, netgi nesu tikras ar tu egzistuoji apskritai.Galbūt tu jau pakankamai suaugęs ir jau žinai, kad mūsų komunoje moterimis mes naudojamės bendrai, todėl kai jos gimdo, tai, jei galima taip pasakyti, gimdo tiesiog. Nė vienai moteriai ir nė vienam vaikui nesu pasakęs „tu esi mano“, nes šie žodžiai paverčia vieną žmogų kito žmogaus nuosavybe ir vergu.

Taigi sūnau, jeigu nori tapti tikru anarchistu turi žinoti, kad valstybė yra blogis ir, kas dar svarbiau, kad ji yra tau skolinga. Nuo pat gimimo, jei tik tu kada nors gimei, jinai vertė tave lankyti darželį-lopšelį, mokyklą, universitetą, darbovietę, „Akropolį“ ir kitas represines struktūras, kuriose buvo žalojama tavo sąmonė. Tik pažvelk į save ir pabandyk įsivaizduoti kokias dar aukštumas būtų pasiekusi tavo asmenybė, jei tik tau būtų pavykę jų išvengti!

Tačiau čia būtina suvokti esminį dalyką, be kurio tu niekada netapsi tikru anarchistu – yra ne tik beviltiškai naivu, bet ir nusikalstamai pavojinga pasitenkinti tiesiog žinojimu, kad valstybė tave išnaudoja. Tu turi jausti tai, tave tai turi deginti iš vidaus. Pirma tavo mintis atsikėlus turėtų būti apie tai, kad jei ne valstybė, tai dar galėtum pamiegoti bent porą valandėlių, audamasis batus ir vilkdamasis drabužius, turi nekęsti valstybės už tai, kad jinai atėmė iš tavęs galimybę turėti tuos daiktus geresnės kokybės ir gražesnius.

Išėjęs iš namų ir kur nors eidamas turi pykti ant valstybės dėl to, kadangi jei ne ji, tai tu tuo momentu eitum visai kitur. Jei dirbi, tai pradirbęs minutę, privalai jausti tas sekundes minutėje per kurias uždirbtus pinigus iš tavęs valstybė atims tiesiogiai per mokesčius, o taip pat apie likusias sekundes toje minutėje, per kurias uždirbti tavo pinigai bus atimti netiesiogiai t.y. apsipirkinėjant prekybos centre. Atmink, dirbant galvoti tik apie darbą yra tiesiausias kelias tampant mankurtu.

Neleisk valstybės apvogtojo savijautai aprimti net jei esi bedarbis ir gauni iš valstybės bedarbio išmoką arba studijuoji universitete valstybės finansuojamoje vietoje. Atmink, kad bet kuriuo atveju valstybė atėmė iš tavęs kažką absoliučiai neįkainojamo – tavo laisvę, tavo gyvenimą. Todėl jokia pinigų suma, kurią tu kada nors paimsi iš valstybės, jokia socialinė paslauga, kurią tu iš jos gausi, nebus pakankama atlyginti tai žalai, kurią tu nuo jos jau patyrei. Jeigu tu esi bedarbis, taip atsitiko dėl to, kad valstybė savo buvimu sunaikino visas nišas, kuriose galėjo atsiskleisti tavo unikalumas ir talentas. Dar kartą kartoju, kad tai įsisamonintum kuo giliau – neužtenka tai žinoti, tai reikia jausti. Jeigu to nejauti ir visos tavo kasdienės mintys bei žodžiai nėra persismelkę tuo, tai tu ne anarchistas, o elementarus pižonas.

Dar svarbu, kad neturėtum jokių principų, o turėtum paradoksus. Taip yra dėl to, kad iš esmės žmones galima skirstyti į dvi grupes – į mankurtus, ir į anarchistus. Tik prisimink, kad šios tiesos negalima sakyti garsiai. Garsiai turi be perstojo kalbėti apie begalinę vaivorykštės spalvų žmogiškųjų santykių ir prigimties įvairovę, tačiau šį bipoliarinį pasaulėvaizdį irgi įsikalk giliai sau į galvą, kad tvirtai žengtum anarchisto keliu ir nenuklystum šunkeliais. Sutinku, kad matyti tik juoda ir baltą yra kiek primityvu, bet laikui bėgant suprasi kaip tai yra praktiška. Iš bėdos pats prieš save gali teisintis, kad pasaulį matai ne juodai baltą, o juodai raudoną…

Anarchisto prigimties esmė yra laisvė vieną dieną kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip. Tas pats ir su elgesiu. Tai aš ir turiu omeny kalbėdamas apie paradoksą. Tuo tarpu mankurtai vadovaujasi principais, kurie yra ne kas kita kaip ta kepuraitė iš kupranugario odos, kurią valstybė jiems užmauna ant galvų. Aišku, jie tuos principus laužo ir dėl to kaltina ir graužia vieni kitus ir patys save, tačiau tu privalai pakilti virš to ir suvokti, jog principai, sudarantys tik stabilumo iliuziją, yra ne kas kita kaip stereotipai, kurie mankurtams taip suveržia smegenis, kad jie daugiau nebesugeba galvoti apie nieką išskyrus, kad jie yra mankurtai, nes mankurtais buvo jų tėvai, nes jie laikosi mankurtiškų papročių, nes save laiko mankurtais, o kažkada senovėje jie buvo sukūrę mankurtų valstybę, kuri savo šlovės zenitą pasiekė valdant Mankurtui Didžiąjam. Šiuo atveju tau neturėtų buti svarbu kokiu turiniu vienu ar kitu atveju yra užpildoma sąvoka „mankurtas“, nes tavo prigimtis yra paradokse slypinti laisvė, leidžianti tau šią savoką užpildyti savo nuožiūra.

Suvokimas, kad laisvė yra paradoksas suteiks tau galimybę jaustis ideologiškai nuosekliam, kai sėdėdamas prie vieno stalo su valstybės pareigūnais tu kalbėsi apie būtinybę aktyviau naudoti valstybės represinį aparatą kovojant su mankurtais-fašistais. Kalbėdamas su darbininkais tu kalbėsi apie tai, kad valdžioje sėdintys mankurtai pavergė juos, o policija ir kitos struktūros yra sukurtos tik tam, kad laikyti darbininkus paklusniais tuo momentu, kai iš jų bus atimamas paskutinis duonos kąsnis. Gerdamas su studentais tu galėsi kalbėti apie tai, kad dirba tik idiotai, 40 darbo valandų per savaitę yra įteisinta vergovė, o valstybė meluoja teigdama, kad pabaigus studijas reikia dirbti. Galėsi aiškinti, kad net ir po studijų galima puikiai gyventi nedirbant, o bet koks darbas tiesiog padaro žmogų mankurtu. Visame tame nėra prieštaravimo, yra tik paradoksas, kuris tave ir padaro laisvu.

Kaip jau minėjau sąvoką „mankurtas“ tu gali kiekvieną kartą savo nuožiūra užpildyti vis nauju turiniu, tačiau jei tu paklaustum kaip ją suprantu aš, tai galiu pasakyti, kad kai tu sutiksi pvz.vyrą, kurio gyvenimo filosofiją galima būtų nusakyti maždaug taip „ryt man anksti keltis į darbą, tingisi, bet kažkaip po savaitgalio pasiilgau bendradarbių, o ir darbas nors sunkus, visgi šiek tiek patinka, bet užtat jau po mėnesio atostogos ir su savo žmona šį kart pasiėmėm jas vienu metu ir važiuosim savaitei į Turkiją, džiaugiuosi, kad vaikas neblogai mokykloje mokosi, tik matematika nesiseka, reiks nusamdyti privatų mokytoją, algos lyg ir užtenka, bet galėtų nors kiek didesnė būt, kad nors kiek susitaupyt pavyktų…“ – žinok, tai ir yra pats baisiausias ir pavojingiausias mankurtas, nes jis iš esmės patenkintas gyvenimu ir, kas blogiausia, beveik nėra jokios tikimybės, kad tu su savo idėjomis jam būsi nors kiek įdomus. Venk tiesioginių kontaktų su tokiais… Vienintelis ryšys tarp jų ir tavęs yra tai, kad kur ir kada tu bekalbėtum, labai dažnai tu kalbėsi būtent jų vardu, kovosi būtent už jų teises ir tai, kaip jau sakiau ne kartą, yra tavo kovos paradoksas. Atitinkamai vienintelė galimybė užmegzti kokį tai tiesioginį ryšį su jais, kuris nors kiek būtų priimtinas tau pačiam, tai tapti šiai mankurtų armijai kokiu tai visuomeniniu patarėju arba įsitrinti jųjų profsąjungų nupušusių lyderių aparate. Bet jokiu būdu nepasitikėk profsajungomis! Net ir dabar man kumščiai gniaužiasi prisiminus kaip 2009 metų sausio 16 dieną man su kitais anarchistas beveik pavyko užimti parlamentą ir išlaisvinti žmones, tačiau vėliau visą šiame mūšyje kovojusių šlovę savavališkai sau prisiėmė profsajungos.

Taigi apie anarchistų kovą su valstybe privalai galvoti kasdien, panašiai kaip „Hagakurė“ liepia samurajui galvoti apie mirtį. Pavyzdžiui sėdėdamas alubaryje ir kalbėdamas draugams apie tai, kad reikia išvaikyti parlamentą, jokiu būdu negali pamiršti, kad šie tavo žodžiai yra labai pavojingi mankurtizuojančiai sistemai ir valstybė dreba iš bailaus pykčio girdėdama tiesą bylojančius tavo žodžius. Tardamas juos iš užstalės, laikykis šiam iškilmingam momentui prideramo orumo, nes kiekvienas iš jų gali tapti rėžimui lemiamu. Kova prieš valstybę, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau pasibaigs anarchistų pergale, tačiau jai pasiekti gali prireikti nemažai laiko. Todėl nebus nieko ideologiškai neteisingo, jei tu, tarkim, dirbsi kokioje valdiškoje įstaigoje, o vėliau išeisi į pensiją. Žinok, kad imdamas algą ar pensiją iš biudžeto tu prisidedi prie ekonominių valstybės pagrindų griovimo, o taip pat nors kiek kompensuoji sau tą begalinę skriaudą, kurią iš jos patyrei.

Kovai su valstybe aš paskyriau visą savo gyvenimą ir mirdamas tikiuosi, kad tu tęsi šią kovą kai manęs jau nebebus, o tau numirus ar žuvus riaušėse už laisvę, raudonai juodą vėliavą iš tavęs teperima tavo vaikai ir anūkai, kurių tu galbūt irgi nepažinosi, kaip ir aš nepažįstu tavęs. Svarbiausia, niekada nenustok tikėti pergale, po kurios bus sukurta santvarka be jokios valdžios, panašiai kaip mūsų komunoje – bus tik laisvi žmonės ir bendra nuosavybė. Jeigu tau kartais pasirodytų, kad tas, nors ir mielas, bet kažkaip jau visiems atsibodęs ilgaplaukis barzdyla, kuris jau nuo neatmenamų laikų užduoda elgesio ir mąstymo toną visai mūsų komunai yra kokios tai valdžios apraiškos, tai skubu prieš mirtį tave nuraminti – tai ne valdžia, tai tiesiog paradoksas. Klausyk jo, daryk ką jis liepia ir viskas bus gerai.

Nepyk, kad mirdamas nepalieku tau jokio turto – jei tau kažko reikia pasiimk iš mūsų komunos bendros kasos tiek kiek yra būtina tam, kad sėkmingai tęstum kovą. Aš pats, kai turėdavau galimybę, šiam reikalui stengdavausi pasiimti iš ten kiek pajėgiu ir įnešti ten, kiek man rodėsi reikalinga. Nors, tiesą pasakius, net ir dabar kai pagalvojų apie mūsų komunos kasą, tai kuriam laikui nustoju apgailestauti dėl to, kad aš jau mirštu ir kad tu, galbūt, nė negimei…

Visada tave mylėjęs tėvelis.

P.S. Ir dar prieš numirdamas vos nepamiršau pasakyti – atmink, žolė nėra narkotikas.

Ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima?

Fri, 30 Sep 2011 10:52:43 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

Skaitymai. Thomas Hobbes apie absurdų priežastis

Thu, 29 Sep 2011 11:41:57 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Absurdų priežastys.

1. Pirmąją absurdiškų išvadų priežastį aš priskiriu metodo nebuvimui, tam, kad filosofai nepradeda savo samprotavimo nuo apibrėžimų, t.y. nuo savo žodžių reikšmės nustatymo, tarsi jie galėtų parengti sąskaitą, nežinodami tikslios skaičių vienas, du ir trys reikšmės.

Kadangi visi kūnai įeina į apskaitą dėl skirtingų sumetimų (kuriuos aš minėjau ankstesniame skyriuje) ir šie sumetimai yra įvairiai pavadinti, tai ir visokie absurdai kyla iš jų vardų painiavos ir netinkamo jų siejimo teiginiuose.

2. Antrąją absurdiškų teiginių priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų vardai suteikiami jų savybėms, arba savybių vardai – kūnams, kaip daro tie, kurie sako: tikėjimas yra įlietas arba įkvėptas, nors niekas, išskyrus kūną, negali būti įlietas ar įkvėptas į jokį daiktą; taip pat, kad tįsumas yra kūnas ir kad pasivaidenimai yra dvasios ir tt.

3. Trečiąją priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų, esančių už mūsų, požymių vardai, suteikiami mūsų pačių kūnų požymiams, kaip daro tie, kurie sako, kad spalva yra kūne, garsas yra ore ir tt.

4. Ketvirtąją – tam, kad kūnų vardai suteikiami vardams arba kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad yra visuotiniai daiktai, kad gyva būtybė yra giminė, arba visuotinis daiktas, ir tt.

5. Penktąją – tam, kad savybių vardai suteikiami vardams ir kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad daikto prigimtis yra apibrėžimas, žmogaus įsakymas yra jo valia ir pan.

6. Šeštąją – tam, kad vartojamos metaforos, tropai ir kitos retorinės figūros, užuot vartojus tikslius žodžius. Nors įprastinėje kalboje ir leistina, pavyzdžiui pasakyti: kelias eina arba veda šen ar ten, patarlė sako tą ir aną (nors keliai ir negali vaikščioti, o patarlė – kalbėti), tačiau kai skaičiuojame ir ieškome tiesos, tokios kalbos yra neleistinos.

7. Septintąją priskiriu tam, kad nieko nereiškiantys vardai yra paimti iš scholastų ir išmokti mintinai, pavyzdžiui, hipostatinis, transubstanciacija, konsubstanciacija, amžinasis dabar ir panašios scholastų giesmelės.

Tam, kuris gali šito išvengti, nelengva pasiduoti kokiam nors absurdui, nebent taip atsitiktų dėl samprotavimo ilgumo, nes jis galbūt užmirštų, kas ėjo prieš tai. Mat visi žmonės iš prigimties samprotauja panašiai ir gerai, jeigu jų principai geri, nes kas gi bus toks kvailas, kad suklystų geometrijoje ir atkakliai laikytųsi tos klaidos, jeigu kas nors kitas jam ją parodytų?

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m. 64-65 psl.

What will we do with a drunken sailor?

Sun, 25 Sep 2011 20:38:35 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Metai pataisos namuose 6. Pirmas būrys.

Sat, 24 Sep 2011 21:17:03 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

Metai pataisos namuose 5. Adaptacija.

Fri, 23 Sep 2011 20:59:56 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Vėliau sužinojau, kad kambaryje su nuogų moterų atvaizdais (kitos taip intensyviai erotizuotos patalpos zonoje matyti neteko) gyveno sandėlininkas iš 1-o būrio, toks pagyvenęs, savimi pasitikinčios laikysenos žulikas, neskubantis atsistoti pareigūnams įėjus. Išdavinėdavo jis visokius šepečius ir valymo priemones. Prisimenu kai šiek tiek vėliau teko su juo bendrauti gulinčiu lovoje ant nugaros. Man reikėjo kažkokių ten rakandų, aš stovėdamas klausinėjau, o jis lovoje drybsodamas ramiausiai atsakinėjo, kad jų neturi, nors šiaip jau nuteistieji privalo atsistoti pareigūnui užėjus. Ši situacija iš tiesų nebuvo tokia dramatiška kaip gali pasirodyti, tiesiog pradedant dirbti labai sunku priimti kai kuriuos dalykus kaip savaime suprantamus.

Visi mes esame žmonės ir turime ar bent jau stengiamės turėti kažkokią privačią erdvę. Tuo tarpu pareigūnai į nuteistųjų kambarius įeina visiškai nesivaržydami ir man ilgą laiką tai buvo visiškai nepriimtina – tiesiog jūs negalite kaltinti žmogaus, kad jis savo kambaryje drybso ant paklotos lovos ir skaito laikraštį, arba sėdi prie stalo ir valgo sriubą kaip tik tuo momentu, kai jūs netikėtai užeinate. Labai sunku buvo prisiversti nepasibelsti prieš užeinant. Prisimenu kai pirmomis dienomis sustingau tarpduryje nesirįždamas užeiti, nes nuteistieji buvo susėdę ratu ir sukišę nosis į centrą kažką veikė. Kažkaip buvo labai nepatogu, nes rodėsi, kad šie nepažįstami žmonės užsiėmę ir gal aš jiems sutrukdysiu… Staiga vienas iš jų pakėlė skustą galvą ir nusišypsojo kreivais dantimis „O, viršininke, nu tai užeikit, užeikit! Drasiau, prašom!” Užėjau, nors ko man ten tuomet reikėjo ir ką jie ten tada veikė dabar jau neprisimenu, spėju, tada irgi nelabai žinojau ko man reikia…

Visi šie pižoniškumai praėjo po kelių mėnesių. Adaptacija vyko daugmaž sėkmingai ir aš jau nesivaržydamas įgriūdavau į nuteistųjų kambarius, priklausomai nuo sezono, snieguotais ar dumblinais batais, iškart sakydavau ko man reikia arba dar geriau – nė iš šio, nė iš to dar sriubai garuojant ant stalo, stovinčio nuteistojo imdavau klausinėti kaip jam sekasi.

Tačiau seniau išdirbę pareigūnai pasakojo, kad visa tai yra niekai, palyginti su tuo kaip viskas buvę anksčiau. Tiesiog man buvo paskirtas šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, o taip pat ir patyręs būrio viršininkas, kuris turėjo mane prižiūrėti ir supažindinti su profesinėmis paslaptimis. Tuo tarpu vienas bendradarbis, išdirbęs zonoje tuo metu jau trylika metų, pasakojo, kad kai jis pirmą kartą įžengė į zoną, jam paprasčiausiai parodė baraką, kuriame gyveno nuteistieji ir pasakė, kad kažkur ten yra jo darbo kabinetas, tame kabinete jis rasiąs zavchozą, kuris ir paaiškins kaip ir ką reikia daryt.

Šiuo atveju smagioji jo adaptacijos dalis buvo tame, kad tas „zavchozas“ buvo … nuteistasis. Aš taip iki galo ir nesužinojau kaip išsišifruoja šis žodis, bet beveik esu tikras, kad tai rusiškų žodžių „zvieduiščij po choziaistvu“ trumpinys. Zavchozas iš esmės ir padėdavo sureguliuoti tokius dalykus kaip švarios patalynės, čiužinių perdavimas, valymo priemonių paėmimas, tvarkymosi darbai. Pats realiai jis jokio fizinio darbo nedirbdavo, bet visada žinodavo kas kur vyksta ir kaip reikia įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Vienas patyręs būrio viršininkas, pravarde Kepalas, taip ir pasakojo: „Užeinu pirmą kartą į savo darbo kabinetą, o ten žulikai sėdi ir patys sau charakteristikas teismui rašo dėl pirmalaikio paleidimo, o zavchozas jiems aiškina – „va tu rašyk sau taip ar taip, o va tu, tai tik nesugalvok sau geros charakteristikos parašyt, rašyk, kad esi toks ir toks“. Ir geras (t.y. kokybiškas profesinio stiliaus prasme – pastaba mano. K) charakteristikas parašydavo! Po to ir pats išmokau žulikams charakteristikas rašyti.“

Dar pasakojo, kad netgi būrio viršininko kabinete būdavo kušetė ant kurios zavchozas ir permiegodavo (kartais būdamas girtas). Man dirbant tokie dalykai jau buvo sunkiai netgi įsivaizduojami ir žulikų savo darbo kabinete niekas vienų nepalikinėdavo.

Praėjus dar keliems mėnesiems aš jau pasijutau kažkuria tai prasme vietinis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad užsitarnavau kažkokį didesnį pripažinimą tiek pareigūnų, tiek nuteistųjų tarpe, tačiau netikėtai ėmiau jausti stiprų pranašumą prieš naujai atvykstančius nuteistuosius. Tiesiog per tą laiką aš ne tik daugmaž perpratau darbo specifiką, bet ir asmeniškai susipažinau su nuteistaisiais ir apytikriai žinojau kiekvieno iš jų „bendruomeninį svorį“. Tuo tarpu vos tik į zoną atvykusiam nuteistąjam-naujokui visas šis pažinimo periodas buvo dar tik prieš akis. Nežinoma jam buvo net ir tai, kad va štai šis jį pasitinkantis pareigūnas dirba ne dešimtmetį, o vos kelis mėnesius. Gal papildomai naujokus glumindavo mano išvaizda, kadangi aš būdavau apsirengęs civiliškai. Taip jau atsitiko, kad visus darbo zonoje metus pravaikščiojau po ją su džinsais ir megztiniu, nes, kaip buvo aiškinama, pinigų naujoms uniformoms nebuvo. Tiesa, man išdavė tokius visai pusę velnio juodus tarnybinius batus, kuriuos neretai ir laisvėje būdamas apsimaudavau.

Dar vienas įdomus dalykas – Kalėjimų departamento pareigūno uniformą sudaro švarkas arba megztinis, iš kurių vieną velkamasi ant žydrų marškinių, ir vienerios kelnės. Valdiškų pinigų taupymo sumetimais, be abejo. Paprastai darbo metu visi dėvi uniforminius megztinius su antpečiais, o per direktoriaus gimtadienio arba iškilmingų valstybinių švenčių minėjimus užsivelka uniforminius švarkus. Taigi gaudavosi taip, kad megztinis (arba vasarą tik marškiniai) apsivelkamas darbe, o švarkas – per iškilmingas progas, tačiau kadangi kelnės buvo to paties „fasono“ jas ir išduodavo tik vienerias abiem atvejais, atitinkamai pareigūnai jas visada ir nešiodavo tas pačias. Dar ir dabar prisimenu kaip juokingai atrodė visas kolektyvas, kai visi su gėlėmis rankose išsirikiavo sveikinti direktoriaus gimtadienio proga – visi su tvarkingais, nenudėvėtais švarkais ir beviltiškai išblukusiomis kelis metus iš eilės, po penkias dienas per savaitę ir dažniau, mūvimomis uniforminėmis kelnėmis. O aš pats pareigūno uniformą per tuos metus buvau tik kartą užsivilkęs kelioms minutėms ir tik iki pusės – užsimečiau ant džinsų iš bendradarbio pasiskolintus uniforminius marškinius ir megztinį, nes reikėjo su uniforma pasidaryt nuotrauką pareigūno pažymėjimui.

Taigi, lyg ir adaptavausi, bet grynai savu, turbūt, niekada čia taip ir netapau. Zona reikalauja laiko ir pasišventimo tiek iš pareigūnų, tiek ir iš pačių žulikų. Tam, kad pritapti, pajusti romantiką ir nenorėti gyventi kitaip, turbūt,reikia anksčiau pradėt. Jei norite pajusti zoninę romantiką, tai prisiminke, kad jai, kaip ir bet kuriai kitai romantikai, reikia jūsų jaunystės. Todėl norėdami patirti tai, pasistenkite pirmą kartą sėsti sulaukęs kokių 18 ar 20 metų už chuliganizmą, plėšimą, automobilio vagystę ar kitus „bachuriškus“ nusikaltimus. O jei pirmą kartą į zoną papulsite būdamas jau virš 40 metų už tai, kad neblaivus sukėlėte tragišką autoįvykį ar už tai, kad vieną dieną nebeapsikentęs virtuviniu peiliu nudūrėte savo kekšę žmoną, tai vargu ar iš kažkur pro grotas iki jūsų atskilndanti ši muzika pasirodys jums nuostabi ir artima.

http://www.youtube.com/watch?v=s66ta-9CnKI

Metai pataisos namuose 4. Pirmas įspūdis.

Thu, 22 Sep 2011 20:48:18 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Į šią zoną patenkama tokiu pat būdų kaip ir beveik į kiekvieną tokio ar kitokio pobūdžio zoną – pro įėjimą. Prie įėjimo pirmas patikrinimo punktas, kur paliekami mobilūs telefonai, pinigai (juos turėti viduje draudžiama), dokumentai. Po to tiesiu koridorium, kur dar prižiūrėtojai patikrina papildomai. Vėliau, jau man dirbant, buvo sumontuota modernesnė įranga, reaguojanti į metalinius daiktus, tai reikėdavo prieš pereinant dar ir diržą išsiverti, plunksnakotį išsiimti ir pan. Ir taip kiekvieną dieną po kelis kartus. O jau prižiūrėtojams džiaugsmo būdavo – vis daugiau atrakcijų.

Tada koridorium išeinama į vachtą. Pats statinys iš tiesų kažkuo primena seno medinio katerio kapitono bokštelį. Ties juo susikerta visi keliai – atgal išėjimas, į viršų (t.y. į antrą aukštą) – direktoriaus, operų ir apsaugos darbuotojų kabinetai, tiesiai, palei baltą plytinė sieną, – karceris (arba „triumas“), į dešinę – darbo zona (arba „rabočkė“), o į kairę – taip vadinamas lokalinis sektorius arba ta „tikroji zona“.

Taigi pasukus kairėn, praėjus pro vartų grotas, pasitinka dviaukščiai barakai, vienas nuo kito atitverti tvoromis. Iš tiesų visos tos patekimo procedūros iš pat pradžių užmigdo ir aš ne iš karto supratau, kad mes jau atėjome. Kartkartėmis prasilenkdami su kažkokiais žmonėm vaikščiojom po kažkokias patalpas, kuriose buvo sustatytos lovos, viskas lyg ir paprasta, tvarkinga – nepalyginsi su mano stundentiškų laikų bendrabučio kambariu.

Kas smogė į akis iš pirmo žvilgsnio, tai spalvos. Vienas koridorius buvo nudažytas štai tokia “shocking pink” spalva.

Koridoriaus grindys nuklotos akcentuotai kontrastuojančiomis juodomis-baltomis plytelėmis pagal šachmatų lentos principą. Vėliau sužinojau, kad čia gyvena priklausomybę narkotikams turintys arba jais prekiavę nuteistieji. Jame ir teks man praleisti artimiausius penkis mėnesius. Dar kelių kitų būrių sienos irgi buvo ištepliotos tiesiog rėkiančiomis žydra ir geltona spalvomis.

Pirmą kartą, kad kažkas ne taip supratau įėjęs į vieną kambarį, berods su dviem paklotom lovom. Ant jų drybsoję apsirengę vyriškiai lėtai atsistojo. Pirmas žiaurus dalykas, kuris tiesiog pjovė akį, tai visur išstatytos nuotraukos su nuogų moterų vaizdais. Plakatai ant sienų ir netgi ant naktinio staliuko keturkampiame rėmelyje (panašiame žmonės pvz. laiko ant savo darbastalio savo šeimos nuotraukas) buvo įrėmintas iš kažkokio spalvoto žurnalo iškirptas nuogos moters a la Playboy stiliaus atvaizdas.

Taigi, nors pornografinio turinio literatūra ir draudžiama, erotikos estetizmas net ir pro aukštas pataisos namų sienas turi galimybę skleisti katarsinę šilumą meilės ištroskusioms čiabuvių sieloms. Būtent iš to kaip vertinamas grožis, aš kažkaip pavėluotai supratau, kad jau esu čia, va būtent štai toje vietoje, kur ir sėdi štai „šitie“. Toks grožis čia vertinamas. Prisimenu, kai vėliau turėjau malonumo stebėtį vieną žuliką bandant iškaulyti iš mano viršininko „Olialia pupyčių“ kalendorių, kabojusį mūsų darbo kabinete, siūlant visaip kaip vėliau „prie progos“ atsidėkoti – “Ui, nu viršininkas, nu leiskit man jas su savim pasiimti, gi žinot mano silpnybę…”. Laisvėje sėdėdami prie interneto ne visada įvertiname kokį lobį prieš savo akis turime…

Tokia ta pirmoji mano atminty išlikusi diena. Ta proga dar prisiminiau serbų rašytojo Bronislavo Nusičiaus mintis apie kaip yra svarbu neapsirikti renkantis profesiją. Juk jeigu jūs esate, pavyzdžiui, advokatas ir pateikiate savo pasiūlymą klientui, tai pastarąjam atsisakius jūs juk negalite atsiimti atgal savo pasiūlymo suvynioto ir nepaliesto. Jeigu jūs verslininkas, tai jūsų verslas gali bankrutuoti ir tt. O va jeigu jūs tapsite valstybės tarnautoju, tai valstybė, kaip ta pieninga karvė, kiekvieno mėnesio 10 ir 21 dieną įkiš jums spenį į burną ir jūs galėsite jį čiulpti kiek tik panorėjęs. Taigi valio valdiškai tarnybai! Dabar galvoju, kad naivus buvo tas Nusičius. Ir ne dėl to, kad tikrovėje tas spenio čiulpimas daugeliu atveju yra griežtai normuojamas, o daugiau dėl to, kad tai, ką valstybė atkiša pačiulpti, dažnai būna ne karvės spenys.

A. Duginas apie tai, kokios laisvės reikia Gruzijai

Sun, 04 Sep 2011 20:06:01 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Šiek tiek padarom pertrauką nuo zoninės romantikos (tiesą pasakius kol kas dar net neprasidėjusios) ir vėl pasiklausom A. Dugino. Jūsų dėmesiui jo kalba mitinge. Įdomu kokie yra skirtumai tarp jo ir Hiltlerio. Beje, jei kam įdomi mano nuomonė, tai manau, kad šis žmogus yra pakankamai subtilus ir protingas. Tiesiog teko klausytis jo paskaitų apie Heidegerį ir nesitiki, kad viskas su juo yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti klausantis šio pasirodymo.

Metai pataisos namuose 3. Psichologinio pasirengimo testas.

Sat, 03 Sep 2011 19:01:12 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

– Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

– Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

– O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

– Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

– Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

– O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

– Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

Metai pataisos namuose 2. Tiurmos neišsižadėk…

Wed, 31 Aug 2011 20:54:00 GMT

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Prisimenu tuo metu kai grįžau iš Anglijos pradirbęs ten daugiau nei metus, Lietuva jau buvo pradėjusi kopti taip vadinamo ekonominio pakilimo laiptais. Butų nuoma, ypač Vilniuje, buvo beprotiška, o ir visas gyvenimas šuoliavo šimtamyliais žingsniais. Rodėsi tik užsižiopsok akimirksniui ir progresyvi visuomenės raida tučtuojau paliks tave kažkur toli, toli savo užribyje, kartu su artistais iš sudegusių teatrų, kolchoznikais iš Landsbergio išdraskytų kolchozų, šustauskininkais, murzininkais ir kitais marginalais. Vos tik grįžus man itin kraupiai skambėdavo apie 1200 litų „į delną“ gaunančio klapčiuko pasvarstymai apie taip kaip galima išgyventi iš jo algos pasiėmus kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Paskola, be abejo, reikalinga pirkti būstui, o šis, be abejo, dar nė nepradėtas statyti ir todėl būtent tokį jį pirkti yra geriausia, nes jei perki tuo momentu kai dar tik pradedamas rausti katlavanas, šiek tiek pigiau gaunas.

Žodžiu, grįžęs į Lietuvą jaučiausi itin šlykščiai. Pykindavo vos tik pagalvojus apie darbo biržą. Pinigų buvau užsidirbęs, turėjau laiko, vaikščiodavau gatvėmis, kartais tyčia praeidavau pro namus, kuriuose man buvo tekę gyventi prieš išvykstant į Angliją. Ten degdavo šviesos, atrodė kad aš niekur ir nebuvau išvykęs, tiesiog reikia užlipti laiptais, nuspausti durų rankeną ir užeiti vidun. To labai norėjosi, bet žinojau, kad čia esu svetimas. Reikėjo viską kurti iš naujo. Galbūt tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl įsidarbinau pataisos namuose. Tiesiog norėjosi pamatyti kažką kitko, nesinorėjo priimti pasaulio tokio koks jis yra. O galbūt tiesiog jo baimė? Galbūt.

Dar kas suveikė – vos paskambinus į pataisos namus, mane ėmė labai įkalbinėti ten darbintis. Tai buvo kažkas tokio ypatingo, dar niekada nepatirto. Aš niekada nemaniau, kad žmogus valstybės sąskaita apsigynęs magistro diplomą privalo būti įdarbintas kokiu nors direktorium ar į kitas, „jo kvalifikaciją ir erudiciją“ atitinkančias pareigas. Bet lygiai taip pat yra absurdiška biudžeto sąskaita šešis ar net dešimt metų „mokyti“ žmogų vien tik tam, kad paversti jį darbo rinkos lūzeriu. Aš ir dabar manau, kad dauguma ką tik mokslus baigusių absolventų rinktusį ne emigraciją, o tarkim ne itin gerai apmokamą darbą provincijoje pagal specialybę, tiesiog jie turi žinoti, kad yra reikalingi.

Dar kažkaip prisiminiau, kad vos tik po magistro diplomo įteikimo vienas mano geriausių draugų, ką tik iškeptas lietuvių kalbos ir literatūros magistras, turintis publikaciją mokslo žurnale “Darbai ir dienos” bandė darbintis į apsaugą pataisos namuose. Kitaip sakant, jo darbas būtų buvęs stovėti apsaugos bokštelyje su šaunamuoju ginklu. Bet nesėkmingai, nes tam darbui reikėjo būti tarnavusiam armijoje, tai jis vėliau nuėjo kažkur į muitinę.

Prie motyvų paskatinusių mane žengti šį žingsnį galima priskirti ir tai, kad žmogaus laisvės problema yra vienas reikšmingiausių filosofinių klausimų. Ir jau vien tai, kad tokius kliedesius darbinantis aš suvokiau kaip motyvaciją, geriau nei bet kas parodo kaip iš tiesų šlykščiai jaučiausi grįžęs į Lietuvą. Bet kaip sakoma, kur tu dėsies žiemą basas? Ir dar sakoma “tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk”.