?

Log in

No account? Create an account

July 19th, 2013

Metai pataisos namuose 9. Bendravimas.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Penktadienio popietė, būrio viršininkas N. Sėdi savo darbo kabinete už stalo ir palinkęs tušinuku pildo nuteistųjų knygeles. Uniforminės kepurės snapelis užsmauktas žemai ant akių, galva palenkta prie stalo, plaštaka su tušinuku greitai judėdama automatiškai daro įrašą, lūpų kamputyje smilksta cigaretė. Artinasi savaitgalis bet darbo tą penktadienį jis turėjo tiek, kad galima užsipisti grabais. Būna tokių dienų, kurios lyg ir žadėjusios būti ramiomis, tiesiog įsuka į nesustojančią, pusiau reikalingų, pusiau nereikalingų darbų karuselę. Nuo pat ryto direktorius buvo blogos nuotaikos, kabinėjosi prie visų ir krovė malkų už bileką. Tądien dar reikėjo priimti ir apgyventinti naujus žulikus, išduoti daiktus, atlikti apžiūras, surašyti tarnybinius, kaip tyčia tą pačią dieną reikėjo į laisvę išleidinėti dar kelis, kuriems bausmės laikas pasibaigęs.

Visa tai būtų dar pusę bėdos, tačiau būrio viršininkas iš gretimo barako išėjo keliom savaitėm atostogų, todėl greta septyniasdešimties savo „auklėtinių“ jam reikėjo dirbti su dar tokiu pat žulikų skaičiumi gretimam barake. Bet būrio viršininkas N. buvo ne iš kelmo spirtas, išdirbęs čia jau apie 10 metų. Sėkmingai susitvarkė su visais darbais ir nusprendęs, kad šis penktadienis bet kuriuo atveju jau sušiktas, sėdo prieš darbo galą pildyti nuteistųjų asmens knygelių, kadangi bent kartą per mėnesį jis, kaip socialinis darbuotojas, privalėjo jose padaryti įrašą apie kiekvieno nuteistojo laisvės bausmės atėmimo eigą.

Durys atsidaro į kabinetą įeina kito būrio viršininkas G.

–       Štai, – ištraukia iš papkės prirašytą popieriaus lapą ir deda ant stalo, – surašiau Kunigui tarnybinį.

–       Kas čia dabar tau? – nuoširdžiai nustebęs paklausia N.

–       Sunervino žiauriai. Stovėjo prie Olos ir kalbėjo su kažkuo pro tvorą, pasakiau, kad nueitų šalin, tai po to išgirdau kaip pusbalsiu sakė kažkam anapus „palauk, kol mentas praeis“.

–       Nu blet, gal nereikėjo…

–       Nu tai tu paimk tą tarnybinį. Aš jį surašiau ir iškarto nuvariau į vachtą ir, tipo, palikau jį budinčiam užregistruot.

N. pasima tarnybinį ir deda jį į stalčių:

– Dėkui.

–       Ką „dėkui“, už „dėkui“ pats žinai, – juokiasi G.

–       Nu gerai, gerai, pasiderinsim, gi žinai mane… O be to gal neužeis – šypsosi N.

–       Ai, nereikia. Žėk, tuoj P. prisistatys. Kunigas – žmogus rimtas, – vėl šypsosi G. ir išeina iš kabineto.

 

Kunigas iš tiesų buvo „rimtas žmogus“, nuteistasis tokią pravardę gavęs dėl to, kad kamerose vesdavo kokius tai maldos užsiėmimus. Vidutinio ūgio, plačių pečių, virš 40 metų, niauraus randuoto veido. Sėdėjo jau antrą kartą, abu kartus už tai, kad kažką subadė peiliu, antrą kartą berods savo žmoną. Apie jo autoritetą galima buvo spręsti vien pagal tai, kad valgykloje šnyriams (tai tokie nuteistieji, kurie prieš pietus nueidavo į valgyklą, išdėliodavo ant stalų indus su maistu ir tik po to buvo leidžiamas visas kontingentas) iš anksto dėliojant dubenėlius ir dedant į juos maistą, toje užstalės vietoje kur sėdėdavo Kunigas, dubenėlyje būdavo bent trigubai daugiau košės negu pas aplinkinius.

N. prisidega dar vieną cigaretę, ima naują knygelę ir vėl palinksta prie jos. Rašo. Pabaigęs įrašą vėl ima naują knygelę ir rašo vėl.

Kažkas iš anos pusės lėtai nuspaudžia durų rankeną, durys tyliai prasidaro ir tarpdury nedrąsiai pasirodo kažkoks džiumbras. Ką reiškia sąvoka „džiumbras“ per tuos vienerius pataisos namuose išdirbtus metus man niekas taip ir nepaaiškino. Kiek galiu paaiškinti iš savo patirties, džiumbras tai yra toks žulikas į kurį pažiūrėjęs iš pirmo žvilgsnio negali nustatyti ar jis yra nuskriaustas ar dar ne.

 

–     Ko nori? – nesustodamas rašyti ir nepakeldamas galvos klausia N.

–    Viršininke, gal galit sąvaržėlę paskolint?

–     O nachui tau ta sąvaržėlė?

–     Nu kaip…lapam susegt…

–     Neturiu.

–     O tai gal galit lapą paskolint, va matau lentynoj daug turit…

–     O kam tau tas lapas, ko tu nori?

N. pakelia galvą ir pažvelgia į jį. Šiaip ar taip reikia nukratyti cigaretės pelenus į peleninę.

–       Skundą rašysiu, – sako džiumbras.

–        O tai kas tau blogai?

–       Šiaip, rašysiu skundą… kiek galima…

–       Neduosiu. Pats nedaug lapų turiu.

–       Bet tai aš turiu teisę parašyt skundą…

–       Nu blet, sėsk rašyk prašymą, kad iš tavo pašalpos tau išskaičiuotų 5 centus už vieną lapą A4 formato. Tu iš vis džiaukis, kad tavęs ant slidžiu dar nieks nestato.

–       O tai gal tada galit lapą prašymui paskolint?

–       Blet, išjunk tą durnių, neturiu aš to lapo. Aš tau ne popieriaus fabrikas.

Žulikėlis atsidūsta ir lėtai slenka durų link.

–       Bet viršininke, kodėl jūs taip? – klausia lėtai spausdamas rankeną.

–       Nu tai kaip tu man, taip ir aš tau.

Dar kiek sustojęs tarpduryje atsidūsta:

–       Bet tai tik vieną lapą pasiskolint norėjau …

–       Pyzdink nachui…, – vėl reikia nukratyti cigaretės pelenus. Ta proga N. vėl pakelia akis ir kratydamas cigaretę į peleninę pažvelgia džiumbrui į akis. „Va matai, reikėjo greičiau per slenkstį lipt ir duris daryt iš anos pusės – nebūtų tekę išgirsti to, ką dabar išgirdai“, – nebyliai sakė jo griežtos, pilkos akys.

Durys užsidaro ir N. vėl įninka rašyti. Neužpildytų knygelių krūva jau mažėja.

Durys vėl atsidaro ir įslenka senas žulikas V. Atrodo kaip seneliukas. Sėdo už tai, kad girtas kažką vienkiemy apiplėšė ir nužudė. Irgi ne paskutinis žmogus zonoje, bet visgi amžius jau ne tas kaip geriausiais karjeros laikais. Atneša apystorį tvarkingai užklijuotą voką su pašto ženklu.

–             Va, noriu, kad išsiųstumėt, – sako ir deda ant stalo.

–             Kas čia?

–             Skundas Seimo pirmininkui!

–             Dėl ko?

–             O tai kiek galima?, – iš karto užsiveda tas, – duoda tik po vieną antklodę ir ta pati plona ir su skylėm, maistas koks prastas, aš senas žmogus tokio valgyt jau negaliu, visur bardakas – kodėl plunksnuotiems leidžiama dirbti zavchozo darbą?, kodėl…

–             Gerai, gerai, nesiparink, išsiųsiu, – paima laišką, duoda pasirašyti į žurnalą, – tiesa, o kodėl tu būtent Seimo pirmininkui skundą rašai?

–             Nu taigi aš jau visiems rašiau ir prezidentui, ir teisingumo ministrui, ir premjerui. Į Strasbūrą rašiau. Rašiau ir seimo pirmininkui anksčiau, bet tai jūs va politika gal nesidomit, tai nežinot, kad tą seimo pirmininką nugi jau seniai  nušalino, o vakar kaip tik naują paskyrė. Tai ir parašiau jam, gal bent dabar normalus žmogus pasitaikys…

–             Aaaa… Nu tai gerai, išsiųsim.

 

V. išeina. Būrio viršininkas N. vėl palinksta prie nuteistųjų knygelių. Rašo, rašo, rašo. Atsivertus paskutinę knygelę durys atsidaro ir užeina P., kurį vienas žulikas apibūdino kaip „vienintelį bachūrą zonoje“. Aukštas, arti keturiasdešimties metų, tvirto sudėjimo, atviro veido vyriškis su nuoširdžia šypsena ir šiltu žvilgsniu.

Apie jo įtaką kitiems nuteistiesiems galima buvo spręsti jau vien iš jo gerų darbų. Čia tiesiogine prasme. Tarkim gauna nuteistasis kokią nuobaudą už tai, kad pramiegojo rikiuotę ar rūkė ne vietoje, nuobauda galioja metus ir per tą laiką jis negali būti pirma laiko paleidžiamas į laisvę. Vienintelis būdas tą nuobaudą panaikinti yra padaryti kažką gero, pvz. nudažyti suoliuką ir gauti už tai paskatinimą. Problema ta, kad iš esmės zonoje padaryti kažką gero „nesusitepant rankų“ negarbingu darbu arba neįdedant savo lėšų ar pastangų yra gana sudėtinga. Vienas paprastesnių būdų ir yra, tarkim, nudažyti suoliuką, bet nedažysi juk jo kas pusę metų.

Tai kuomet paskatinimo reikėjo P., vyko štai kas – buvo priešais jo baraką kokių 400 km2 ištryptos žemės plotas. Dienomis ten nuteistieji iš neturėjimo ką veikti vaikščiodavo pirmyn atgal ir taip per metų metus žemė tame plote pasidarė bjauriai dulkanti ir kieta kaip asfaltas. P. užsakė juodžemio, trašų ir sėklų, iš darbo zonoje esančio šiukšlyno, padedamas kitų, su tačka atsibogino bordiūro nuolaužų ir tvarkingai jais visą tą plotą įrėmino. Tada užpylė juodžemiu, užsėjo, greta bordiūro lygiais intervalais prisodino gėlių, viduryje pasodino kelis medelius, o po jais pastatė stalą. Matydami žolės sėklomis užsėtą juodžemio plotą, gamtai jautrūs zekai, visi kaip vienas, savo pasivaikščiojimams pasirinko kitas vietas. Po kelių savaičių žolytė, basakojų tvarkinių šlangomis laistoma, sužaliavo, o zonoje gerbiami asmenys susėdo prie stalo lošti domino. Tik po kiek laiko dar socialinės reabilitacijos viršininkas užsirūstino, kad prie to stalo susėdusieji mėto per tvorą nuorūkas. Neužilgo ant tvoros atsirado užrašas „Prašom nemėtyti nuorūkų“, o greta pastatyta skardinė spjaudyklė ir šis nekultūringas elgesys iš karto liovėsi. Medeliai auga, žolytė žaliuoja, paukščiukai čiulba, tatuiruoti vyrai sėdi už stalo, geria stiprią arbatą, šnekučiuojasi. Gražu. Nu kaip tokio žmogaus nepaskatinsi?

 

–       Aš dėl S (t.y. Kunigo) atėjau, – sako kaltai šypsodamasis, – va kažkaip žmogui čia taip atsitiko, nepagalvojo kažkaip, dabar jaudinasi.

–       Nu bet tai ko jis taip? Taigi jis protingas žmogus, juk ne pirmus metus sėdi.

–       Ai, nu būna. Bet tai gal galima kaip nors sutvarkyt viską. Pažįstam gį mes abu tą G. Jis geras būrio viršininkas, gi supranta, kad čia S. ne iš blogos valios… Gal jau kalbėjot su juo, gi buvo jis čia neseniai pas jus užėjęs…

–       Nu nežinau, užsiminė jis man kažką, bet nesakė, kad S. Aš pats net nepagalvojau, kad S. taip lievai dėl bazaro užbrist gali. Tai net nežinau, nes jei jis tarnybinį vachtoj užregistravo, tai pats supranti. Negerai tada biški.

–       Tai gal pakalbėkit, viršininke. Nu tai vis tiek kažkaip. Suprantu, kad negerai išėjo, bet žmogaus gaila.

–       Gerai, sutvarkysiu kaip nors.

–       Nu tai dėkui. Tikrai jis daugiau taip nedarys. Pergyvena vis tiek. Gi suprantat.

–       Jo, jo, nu tai aišku, durnai čia biški gaunas…, – supratingai santūriai linksi N.

P. išejus, N. išsitraukia iš stalčiaus tarnybinį, kuriame aprašyta, kaip S. išvadino G. „mentu“, suplėšo jį į smulkius skutelius ir meta į šiukšlių dėžę. P. tapo skolingas N., arba kitaip sakant, N. įgavo nerašytą teisę vieną kartą kreiptis į P. pagalbos, tuo atveju kai bus visai pyzdiec pvz. jei kada į zoną atvažiuotų kokia delegacija iš Teisingumo ministerijos, kad visas barakas būtų iššveistas ir bent jau išoriškai atrodytų be priekaištų tvarkingai. Žinia N. tapo skolingas G., o S. tapo skolingas P. Todėl tos kalbos, kad zonoje reikia atsakyti už kiekvieną žodį tikrai ne be pagrindo.

Darbo diena baigėsi. N., atsilošė kėdėje, vėl prisidegė cigaretę ir užvertė paskutinę nuteistojo knygelę. Joje, kaip ir kokiose septyniose dešimtyse kitų, tą dieną atsirado identiškas įrašas – „tokių tai metų, tokio tai mėnesio tokią tai dieną su nuteistuoju pravestas auklėjamasis pokalbis. Domėtasi nuteistojo savijauta, buities sąlygomis. Aptarta jo socialinės reabilitacijos eiga. Nuteistajam primintos pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės. Nuteistasis skundų ir pageidavimų neturi.“

 

Ankstesnės istorijos iš pataisos namų:

Metai pataisos namuose 1.

Metai pataisos namuose 2.

Metai pataisos namuose 3.

Metai pataisos namuose 4.

Metai pataisos namuose 5.

Metai pataisos namuose 6.

Metai pataisos namuose 7.

Metai pataisos namuose 8.

LiveJournalGoogle+Share

Profile

kreivarankis
Kreivarankis

Latest Month

July 2013
S M T W T F S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   

Tags

Powered by LiveJournal.com
Designed by chasethestars