Kreivarankis (kreivarankis) wrote,
Kreivarankis
kreivarankis

Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 1

I
Gyveno kartą toks blogeris rokiskis, kuris be kitą ko kartkartėmis mesdavo vieną kitą straipsnį į Lietuvos Rytą, kurio toks kitas blogeris kreivarankis , būdamas Žalgirio sirgalius, baisiai nemėgo ir kartais prie alaus bokalo vadindavo šį laikraštį tai „komsomolke“, tai „makulatūra“, bet čia ne apie tai... Tai štai sykį tas Rokiškis, nebegalėdamas daugiau tverti valdininkų, kurie kaip kokie pesliai, suleidę savo lenktus nagus į dorų žmonių kupras, kėsinosi savo besočiais snapais nuskabyti paskutinius mėsos trupinėlius nuo jų mirtimi besigaluojančių kūnų, pasiūlė genialią idėją – reikia sukurti virtualią skundų knygą, kurioje kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų papasakoti kokius siaubus yra patyręs susitikimo su valdininku metu. Pradžia buvo sunki. Įsteigė kontorėlę, ėmė priiminėti žmonių skundus, juos skaityti, analizuoti, kataloguoti, suvedinėti juos į kompiuterius, užvedė personalinius folderius daugumai valdininkų. Pastarieji pyko, niršo, kad pagaliau žmonės turi kur visą tiesą apie juos pasakyti, bet padaryti nieko negalėjo – Rokiškis buvo nepaperkamas ir neįbauginamas, o visus emailus perskaitydavo ir rūšiuodavo asmeniškai. Džiaugėsi žmonės, kad Rokiškis taip juos nuo valdininkų gina ir visaip jam dėkojo. Kai kurie net siūlė surengti priešlaikinius Seimo rinkimus, o Rokiškį išrinkti Seimo pirmininku.

Visus metus dirbęs kaip kaip arklys, po 20 valandų per dieną, metų gale, asmeniškai peržiūrėjęs ir surūšiavęs kelias dešimtis tūkstančių skundų, panaudojęs kiekybinius ir kokybinius skundų analizės metodus, Rokiškis nustatė, kad blogiausias metų valdininkas yra kelių patrulis Jonas, iš Šilalės policijos komisariato – korumpuotas nenaudėlis ir įžulus chamas. Žmonės džiaugėsi, dėkojo Rokiškiui ir grūmojo Jonui. Iš karto po Kalėdų, prie Prezidentūros, dūdų orkestrui grojant gedulingą maršą, dalyvaujant aukščiausiems šalies pareigūnams, kelių patruliui Jonui buvo nuplėšti antpečiai, o Prezidentė specialiu dekretu atleido jį iš Šilalės policijos komisariato. „Nebijokite žmonės valdininkų, kovokite su jais ir rašykite visą teisybė apie jų juodus darbus į mūsų kontoros duomenų bazę ir tuomet kitiems parazitams bus tas pats, kas ką tik atsitiko niekadėjui Jonui“, - savo baigiamojoje kalboje, apibendrindamas Prezidentės ir Premjero pasisakymus, pažadėjo Rokiškis susirinkusiai miniai. Minia aistringai plojo ir kėlė tokius plakatus kaip – „Gėda Jonui“, „Valdininkus–lauk“, „Leo.lt – amžiaus afera“, „Rokiškį – į Prezidentus“, „Korupcijai – NE“, „Landsbergi – atiduok Mažeikių Naftą“. Kažkur tolėliau, viename minios pakraštyje, raudoname vėliavos fone plevėsavo murzininkų kryžius, o kitame minios pakraštyje aplink savo lyderį spietėsi paleckininkai ...
II

Praradęs darbą Jonas labai sielojosi ir gerą mėnesį sėdėjo savo namuose Šilalėje, bijodamas iškišti nosį laukan. Neretai ryte atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą, prie savo durų pamatydavo pridėliotas degančias žvakutes. Galiausiai kažkuriam TV laidų prodiuseriui kilo mintis pakviesti Joną į savo tiesioginę pokalbių laidą. Manydamas, kad vis tiek nebėra ko prarasti, tasai sutiko. Laidoje visi pamatė, kad gal tas Jonas ne toks ir blogas – jo žmona nebuvo valdininkė, o dirbo Maksimoje prekių priėmėja, jiedu augino du gražius vaikučius, Raselę ir Tomuką. Tomukas gražiai piešdavo (Jonas studijoje parodė porą jo piešinių, kuriuos buvo atsinešęs), o Raselei puikiai sekėsi matematika – tai į Šilalę nuvykusiems laidos žurnalistams papasakojo jos vidurinės mokyklos mokytoja. Po šios laidos žmonės pasidalino per pusę. Vieni sakė, kad Jonas juk toks pat žmogus kaip ir jie, o kiti teigė, kad jis gudrus bestija valdininkas, bandantis apsimesti žmogumi ir dėl to dar pavojingesnis visuomenei. Tuo tarpu Jonas neužilgo gavo prašymą duoti interviu vienam gyvenimo būdo žurnalui. Tiražas su Jono interviu ir spalvotomis nuotraukomis buvo išgraibstytas akimirksniu. Po to pasipylė kvietimai dalyvauti įvairiuose projektuose, kaip „Šok su žvaigžde“, „Padainuokime“... Po poros mėnesių Jonas jau buvo kviečiamas į įvairių konkursų žiuri narius. Dar vėliau Jonas per TV ėmė reklamuoti kramtomą gumą, o galiausiai ir pats pradėjo vesti vieną TV laidą ir papildomai ėmėsi labdaringos veiklos – surinkęs TV žvaigždes ir visiems užsidėję Maltos ordino kryžius, gatvėse valgydavo sriubą ir kitiems duodavo ir prašydavo aukoti tiems, kurie neturi ko valgyti. Kiti žmonės irgi valgė ir aukojo, ir stebėjosi kaip Jonas iš kraująsiurbio valdininko sugebėjo virsti neišsenkančiu kraujo donoru ir visų vargstančių užtarėju ir pagalbininku. „Šaunuolis Rokiškis, jei ne jo sugalvota skundų knyga, Jonas ir toliau būtų pakelėse mums kenkęs, o dabar į tikrą žmogų pavirto“, – kalbėjo vieni kitiems žmonės.
III

Žmonės Rokiškį ėmė garbinti. Rokiškio miesto gyventojai netgi paskelbė bado streiką, reikalaudami, kad Lietuvos sostinė būtų perkelta į jų miestą. Be to didelis kipišas kilo vietos psichiatrinėje ligoninėje. Jeigu iki tol tarp ten besigydančių asmenų buvo galima sutikti ką tiktai nori t.y. Ruzveltą, Čingischaną, Sacharovą ar Mocartą, tai dabar praktiškai 95 proc. psichiatrinės klientų prisistatinėdavo Rokiškiais. Kilo baisi painiava juos visus registruojant – nei gydytojai, nei ligoniai nebegalėjo susigaudyti kas yra kas. Laimei šią problemą, kaip visada genialiai, išsprendė pats Rokiškis, pasiūlęs visiems ligoninėje esantiems Rokiškiams užvesti vieną ir tą pačią ligonio kortelę ir pildyti ją kaip vienam asmeniui. „Vis tiek diagnozė ta pati, o beprasmiško popierizmo – daug mažiau“, – pasakė jis. Gydytojai liko sužavėti tokiu protingu sumanymu, o vienas Rokiškis tai išgirdęs net ėmė ir pasveiko, ir pareiškęs esąs visai ne Rokiškis, o kunigaikštis Vilgaudas, pasiprašė pargabenamas namo, į Pilies gatvę Vilniuje.
Tuo tarpu Rokiškis irgi nesnaudė. Jo kontora greitai plėtėsi, nes žmonės, įkvėpti Jono atsivertimo, ėmė gausiai rašyti skundus, tiesiog užversdami visą jo kontorą. Kompiuteriai ėmė lūžinėti, prireikė diegti naujas sistemas, priimti papildomai specialistų, o jiems sutalpinti reikėjo naujų pastatų. „Andriau, tu suprask vieną kartą – čia tau ne jūsų biurokratinis mizeris, nėra kada žaist su visom tom deklaracijom, leidimais ir potvarkiais, čia dirbti reikia, o ne gaišt popierius stumdant – pervedi mums bapkes, o po to jau viską ten pats užsipildysi. Netrukdyk man žmonių interesus gint, bo jei nebebus tų, kurie moka mokesčius, pačiam reiks vieną dieną dirbt pradėt, nebijai to?“, – surinkęs vyriausybės kanceliarijos numerį, griežtai kalbėdavo Rokiškis. O skundai vis plūdo, atitinkamai plėtėsi ir Rokiškio kontora. Pats Rokiškis, jau nebespėdamas visų skundų skaityti asmeniškai, patikėjo tą darbą į jo kontorą naujai priimtiems specialistams, o pats susikoncentravo ties vadovavimu, projektų rašymu ir statistine duomenų apie skundus analize.

IV


Nagrinėjant valdininkų nuskriaustų žmonių skundus nebuvo apsieita ir be painių situacijų. Štai kartą Rokiškio kontora užregistravo vieną skundą, kuriame buvo vaizdžiai aprašomas vieno Vilniaus Naujininkų rajono kiemsargio apsileidimas ir polinkis išlenkinėti taurelę darbo metu. Šis skundas kontoroje ir buvo užregistruotas kaip vienas skundas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad nors kaipo toks jis išties buvo vienas, tačiau ant jo savo kryželius buvo padėję 157 taboro čigonai, kurie pakėlė baisiausią erzelį, reikalaudami, kad tas jų skundas ant kiemsargio būtų įregistruotas tiek kartų, kiek yra čigonų t.y. 157. Sujudo žmogaus teisių aktyvistai, o žurnalistas Lielkaitis vėl išsitraukė savo kinokamerą. Kita paini situacija kilo sulaikant vieną Kauno gangsterį. Sulaikymo metu jis pasipriešino pareigūnams, panaudodamas peilį, tačiau „Aro“ vyrai jį kaip mat suraitė ir pargriovę kniūbsčią ant žemės, antrankiais surakino jam už nugaros užlaužtas rankas. Vėliau pats sulaikytasis nors ir pripažino, kad tokie pareigūnų veiksmai jam priešinantis peiliu buvo visiškai suprantami ir teisėti, tačiau skundėsi, kad jį, kaip mokesčių mokėtoją (formaliai jis dirbo pagal verslo liudijimą), giliai sukrėtė tai, kad atlikdami minėtus veiksmus pareigūnai keikėsi šlykščiausiais rusiškais keiksmažodžiais. „Mano ginamasis yra giliai pasipiktinęs ir sukrėstas, kad už valstybei jo mokamus mokesčius išlaikoma policija teikia tokio žemo kultūros lygio viešąsias paslaugas. Mes ketiname tokius pareigūnų veiksmus skųsti Rokiškio kontorai ir nors žinodami milžinišką jos darbo krūvį, stengsimės, kad su šiuo beprecedentišku pareigūnų elgesio faktu pats Rokiškis būtų kuo detaliau supažindintas asmeniškai“, - kalbėjo spaudai sulaikytojo advokatas.


(Bus daugiau)
Tags: Visiškos pievos, traktatas apie Rokiškį, visuomenė
Subscribe

  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 41 comments