?

Log in

No account? Create an account

Previous Entry | Next Entry

 Neseniai teko perskaityti neblogą sąvokos „aukštasis mokslas“ eksplikaciją – tai toks mokslas, kuris eina po viduriniojo. Tęsiant mintį galime pasakyti, kad doktorantūros studijos – tai studijos einančios po magistrantūros studijų. Formaliai žiūrint riba tarp bakalauro, magistro ir daktaro laipsnio yra labai nežymi. Vienintelis šią perskyrą šiek tiek akcentuojantis kriterijus yra kai kurių valdiškų įstaigų reikalavimas, kad kandidatas į pareigas joje turėtų magistro diplomą. Bet čia, kaip jau minėta, žvelgiant formaliai, o kadangi kitaip į išsilavinimą pas mus nežiūrima, tai ir bet kokios kalbos apie realią paties diplomanto kompetenciją, intelektą ir erudiciją nelaikomos reikšmingomis.

Kadangi, išskyrus kai kurias mokymo įstaigas, daktaro diplomo įsidarbinant nereikalaujama, šis dokumentas, net ir formaliai žiūrint, atsidūrė itin keistoje situacijoje. Pabaigus doktorantūros studijas (ypač socialinių ir humanitarinių mokslų krypties) žmogus tarsi užkerta sau bet kokią galimybę savarankiškai pasirinkti gyvenimo kelią, kadangi jame jis jau išgyventi nebegali. Orumas neleidžia eiti dirbti kroviku ar kasininku, vadovaujantį darbą dirbti trūksta kompetencijos. Belieka vienintelis kelias – jau seniai, anot Cicerono, dramblio kaulo bokštu virtusi Alma Mater.

Tokiame švietimo sistemos realijų kontekste iškyla klausimas – kokia prasmė studijuoti mokamose doktorantūros studijose. Juk pagal oficialią aukštojo mokslo studijų doktriną bakalauro studijų metu studentas įgyja tam tikros mokslo srities žinių pagrindus, kuriuos vėliau galėtų taikyti ir gilinti dirbdamas konkretų darbą. Į magistro studijas įstoja (sąmoningai sakau „įstoja“, nors čia daug geriau tiktų „priimami“) tie bakalaurai, kurie išsiskyrė žingeidumu ir protu. Tuo tarpu doktorantūros studijos turėtų ruošti aukščiausio lygio specialistus, kurie jau ne tik studijuoja, bet ir dirba mokslinį darbą t.y. rašo disertaciją, kuri nėra tiesiog savo žinių demonstravimas, o tikras mokslinis darbas, plėtojantis ir praturtinantis tą mokslo sritį, kurioje studijuoja ir dirba doktorantas. Šiandien mes jau nebesistebime tokiu reiškiniu kaip mokamos doktorantūros studijos. Taigi – kodėl tokia susiklosčiusi situacija, kai žmogus, dirbantis didelių intelektualinių resursų reikalaujanti darbą pats už tai moka savo darbdaviui (šiuo atveju nesvarbu kaip jį įvardysime – universitetu ar valstybe), nėra laikoma absurdu?

Atsakymo į šį klausimą paliksiu ieškoti patiems skaitytojams, o pats, atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, norėčiau pristatyti visuomenei projektą, kuris krizės laikotarpiu būtų itin naudingas surenkant valstybės biudžetą.

 

Projektas. Esmė – įvesti kai kuriose valdiškose įstaigose papildomus mokamus etatus.

Šio projekto esmės nereikia suprasti kaip esamo biurokratinio aparato didinimo. Priešingai, tinkamai įgyvendintas, jis padėtų sumažinti neišvengiamai sunkėjančią administracijos finansinę naštą mūsų šalies piliečiams. „Mokami etatai“ – tai tokie etatai, kur ne valstybė moka etatą užimančiam darbuotojui už darbą, bet darbuotojas moka valstybei už galimybę dirbti tam tikrose pareigose. Pavyzdžiui – galime papildomai įteisinti kokius 1410 Seimo nario padėjėjų etatų (t.y. po 10 patarėjų kiekvienam Seimo nariui). Norintys dirbti tokį darbą kiekvieną mėnesį mokėtų valstybei tam tikrą mokestį už tai, kad gali savo dirbti tokiose pareigose ir po kelių metų išdidžiai įsirašyti į savo CV – nuo tada iki tada dirbau tokio ir tokio Seimo nario padėjėju teisės, nacionalinio saugumo, autoriaus teisių apsaugos, kultūros, lyčių lygybės ar sporto klausimais. Savaime suprantama, už savo darbą algos jie negautų. Akcentuojame – projekto esmė yra, kad šiuo atveju būtent dirbantieji darbą moka mokestį savo darbdaviui už tai, kad jis sudarė jiems galimybė dirbti. Taip pat būtina pabrėžti, kad Seimo narys nėra įpareigojamas klausyti savo padėjėjų patarimų, kontroliuoti, kad jie nedarytų pravaikštų, pateikinėti ataskaitas apie jų nuveiktą veiklą – tai atitrauktų Seimo narį nuo įstatymų leidybos ir kitokio pobūdžio kūrybinės veiklos.

Lygiagrečiai galima būtų įvesti ir mokamus ministrų patarėjų ar net pačių ministrų etatus. Vėlgi tai daryti galima tiek nekeičiant esamos sistemos, tiek ir ją reformuojant – tie politikai kurie gauna algą iš valstybės, tie ją gaus ir toliau. Nesikeistų ir jų skyrimo tvarka. Tuo tarpu jų pareigybės dubliuojantys „mokami“ pareigūnai oficialiai turėtų tokias pačias pareigas tačiau už tai jau jie privalėtų mokėti valstybei ir negalėtų naudotis jokiomis lengvatomis – t.y. negautų paramos iš valstybės reprezentacinėms išlaidoms, negalėtų naudotis tarnybiniu transportu, jei norėtų dalyvauti į viršūnių pasitarimuose užsienyje, privalėtų vykti savo lėšomis ir tt. Jų teisės – išsakyti savo nuomonę įvairiuose pasitarimuose, ateiti į jo užimamoms pareigoms priklausantį kabinetą ir ten sėdėti (tačiau būtina atsinešti savo kėdę), bendrauti su darbuotojais. Taip pat jie turėtų teisę pasirašinėti įvairius dokumentus (be abejo, būtina pažymėti, kad pvz. be ministro parašo dokumentas negaliotų, tuo tarpu be „mokamo“ ministro parašo dokumentas galiotų).

Tokie „mokami etatai“ visiškai neapsunkintų pas mus vykdomų reguliarių administracinių reformų. Jeigu pvz. Tėvynės Sąjungai pavyktų pakeisti ministerijų sekretorius politikais, „mokamos“ sekretorių pareigybės būtų performuotos į „mokamų“ viceministrų pareigybes. Taip pat jei vėliau, Tėvynės Sąjungos reitingams galutinai nukritus, prieš sekančius rinkimus jie sugalvotų jau esamus viceministrus padaryti sekretoriais, kurie būtų nerenkami, lygiai taip pat pasikeistų ir „mokamos“ pareigybės.

Taigi akivaizdu, kad įvedami nauji „mokami etatai“ niekaip neapsunkintų administracinės naštos šalies gyventojams, netrukdytų vykdomoms reformoms, o įplaukos į biudžetą gerokai padidėtų. Projekto autorius nepritaria nuomonei, kad pasiūlymas darbuotojui už savo darbą mokėti darbdaviui yra absurdas. Projekto tikslas nėra vaikytis kažkokių tobulo gyvenimo iliuzijų ar analizuoti kokia turėtų būti racionaliai mąstanti visuomenė. Užuot vaikęsis paskui šiuos nesugaunamus fantomus aš siūlau konkretų, šiandienines sociopolitines realijas atitinkantį projektą, kuris, manau, galėtų tapti antikrizinio plano dalimi. Todėl teigti, kad norinčių dirbti tokį mokamą darbą neatsiras, gali tik Lietuvos realijose visiškai nesigaudantis asmuo. Priešingai, esu tikras, kad šio projekto sėkmei tegali pakenkti vienas dalykas – nuosekli ir sąmoninga jo diskreditacija iš viršaus. Tačiau jį priėmus be išankstinio neigiamo nusistatymo kandidatų ne tik atsiras – bus surenkami jų konkursai. Susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje randasi vis daugiau teisės, politikos, sociologijos, ekonomikos ir vadybos magistrų, kurie jau studijuodami leisdavo nemažus pinigus (vadinasi jų turėjo) ir kuriems po kokių 10 metų jau visiškai nebeliks respektabilių darbo vietų. Taip pat nereikia pamiršti ir užsienyje mokslus baigusius (kurie irgi kainuoja nepigiai) ir čia su solidžiais diplomais grįžtančius jaunus žmones, kupinus ryžto ir ambicijų užimti atsakingas ir vadovaujančias pareigas Vyriausybėje, ministerijose ir dirbti Lietuvos labui. Mokamos doktorantūros studijos (jose galima mokėti ne tik už mokslą, bet ir už publikacijas akademiniuose leidiniuose, jau nekalbant apie kitus mokesčius) šią turtingų ir diplomuotų bedarbių krizę šiek tiek nukelią į ateitį, tačiau po to ji smogs su dviguba jėga. Taip pat būtina pažymėti, kad jau dabar daug turtingų verslo žmonių ketina ateity pasirinkti politiko kelią, tačiau kaip praktika rodo (geriausias pavyzdys – A. Valinskas), pradėdami politiko kelią nuo tokių pareigų kaip Premjeras, Prezidentas, Seimo Pirmininkas ar Ministras, turtingi žmonės neretai patiria tam tikrą diskomfortą. Todėl prieš užimant tokias pareigas būtų itin tikslinga bent pusmetį padirbėti „mokame“ ministro ar kokio kito pareigūno etate (pareigybių įvairovė turėtų būti kiek įmanoma didesnė). Tokiu būdu žmogus ne tik turėtų galimybę iš anksto susipažinti su konkrečiu darbu, bet ir valstybė gautų neblogas pajamas, kurias galėtų skirti mokyklų, darželių remontams, švietimo reformai, policijos plėtrai, „Saulėlydžio“ komisijai ar kitai naudingai veiklai. Tinkamai įdiegti „mokami etatai“ taps tokia pat neatsiejama mūsų gyvenimo dalis kaip mokamos doktorantūros studijos ir daug kitų reiškinių. 

                                                                                                              Kreivarankis

Comments

( 5 comments — Leave a comment )
zeppelinus
Feb. 18th, 2009 03:45 pm (UTC)
Šmaikštu, vienok..:)
(Anonymous)
Feb. 20th, 2009 11:34 pm (UTC)
Pusbratanas
No Passaran, vyrai. Palaikau ir esu tvirtai apsisprendes pats moket uz ministro kede. Kol kas tik neapsisprendziu del pacios ministerijos: VRM ar Ukio. Kaip sako rusai - "Nado podnimat masy", t.y. reikia "pakelti" mases is snaudulio ir idiegti sia naujove. Su Pagarba.
(Anonymous)
Feb. 21st, 2009 06:13 am (UTC)
kreivarankis
neklausiu is kur pinigu turesi, nors ministro kede nebutu pigi - daugmaz kainuotu tiek pat kiek ir ministro alga. tik nezinau ar verta ivesti mokesti dirbanciajam, kad jis susimoketu valstybei uz kanceliarines ir reprezentacines islaidas? bet kartoju - nepaisant to, kad viskas atrodo biski absurdiska, as linkes prognozuioti, kad igyvendinus sia ideja ne tik, kad ATSIRASTU norinciu padirbeti...kartoju - ju butu tiek, kad tektu organizuoti konkursus.
kreivarankis
Feb. 21st, 2009 11:49 am (UTC)
Re: kreivarankis
Manau atsirastu vardines VP market ar Lietuvos Ryto stipendijos.
chuuli
Nov. 2nd, 2011 11:48 am (UTC)
I’ve been into blogging for quite some time and this is definitely a great post.Cheers!

( 5 comments — Leave a comment )

Profile

kreivarankis
Kreivarankis

Latest Month

July 2013
S M T W T F S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   

Tags

Page Summary

Powered by LiveJournal.com
Designed by chasethestars