Kreivarankis (kreivarankis) wrote,
Kreivarankis
kreivarankis

Po trijų dienų

„Nors dabartinę šalies politiką būtų galima pavadinti antisportine, valdžia iš karto suskubo su jumis švęsti pergalės. Kaip vertinate tokį iškreiptą valdininkų dėmesį?“, – paklausė žurnalistas Kemzūros.
 

 

„Be abejo, toks valdžios tranų elgesys yra pasibjaurėtinas“, – atsakė tasai, liūdnai žvelgdamas į kamerą, –„po naktinio mokesčių perversmo kubiloidai stengiasi bet kokia kaina pakelti savo reitingus. Šalis yra visiškai sužlugdyta ekonomiškai, vienintelis krepšinis dar laikosi, nepaisant piktybiškai kenkėjiškos Garasto ir LKF veiklos.“
 

„Turkijos valdžia kiekvienam tos šalies rinktinės žaidėjui paskyrė apie 2,7 mln. litų premiją. Jūsų visai komandai Lietuvos valstybė surado 180 tūkst. litų. Nenorite palyginti šių skaičių“, – vėl paklausė žurnalistas.
 

„Na, aritmetika čia akivaizdi“, – atsiduso Kemzūra, – „jei 180 tūkst. Padalinti 12 žaidėjų, man, mano asistentams, taip pat gydytojams ir Juozukui, tai nė po dešimt štukų vienam žmogui nesigauna. Su Turkija net neverta lyginti. Tai pasigailėtina. Dar privalomas sveikatos draudimas, dar PVM lengvatų spaudai panaikinimas... Ar bereikia geresnio pavyzdžio, kad Kubiliui nusispjaut ant krepšinio ir visų rinktinę palaikiusių žmonių?“
 

Kemzūrai paantrino Tadas Klimavičius:

–„Geriau jau nieko nebūtų davę, tai nebūtų taip pikta. Tokia premija - tai pasityčiojimas, būčiau žinojęs, tai šią vasarą geriau ėjęs į stroikes dirbt ir dvigubai daugiau uždirbęs būčiau. Šią vasarą man gimė duktė ir dabar grįžęs namo aš jau nebežinau kaip beišmaitinsiu savo antrą vaiką, kai mūsų vyriausybė vykdo jaunų šeimų genocidą. “
 

– „Buvau paskutinis kvailys, kad grįžau čia iš Amerikos“, – šluostydamasis prakaitą iškošė pro dantis Martynas Pocius.
 

– „Sakiau gi tau, kad gyventi Kaune yra šūdas, o tu kaip koks kaziolas neklausei manęs“,pliaukštelėjo Pociui per pakaušį Kalnietis, – „konservai su savo Kupčinsku visiškai Kauną išgriovė ir otkatus paėmė.“

 

–„Nu, dinkit nuo mikrofono, eikit geriau į rūbinę“, – nuramino įsiaudrinusią trijulę Kemzūra ir vėl atsisuko į žurnalistą, – „Atleiskit, tiems vyrukams iš Kauno. Pasikarščiavo, bet atsižvelgiant į Kubiliaus vyriausybės elgesį pastaraisiais porą metų, o ypač Pasaulio Čempionato metu, tai yra visiškai suprantama. Juolab, kad vyrai teisūs kalbėdami apie situaciją Lietuvoje. Gaila, kad tos nuovokos kurią jie rodo ekonomikoje, jie nesugebėjo parodyti krepšinio aikštelėje. Net nežinau ką būčiau daręs jei ne Javtoko, Jasaičio, Gecevičiaus ir kitų Lietuvos Ryto žaidėjų pasiaukojama kova. Nieko nepadarysi, tiesiog yra jėgos kurios siekia, kad Lietuvos krepšinis būtų sužlugdytas. Visa laimė, kad iš tų 12 rinktinės žaidėjų didžioji dalis yra atsidavę krepšiniui žmonės, o apie likusius patylėsiu dėl etinių sumetimų.“
 

Staiga pribėgo rinktinės talismanas Juozukas iš pačiupęs mikrofoną išklykė:

–„Žmonės, nebūkit akli. Ką rinktinėje veikia Andriuškevičius? Aš žinau kam ir kiek jis sumokėjo, kad Turkijoj ant suoliuko pasėdėti. Prisiminkite kaip Garastas vertė Ilgauską žaisti su traumuotom kojom. Apie tai dar „Respublika“ rašė. Ar ne dėl Garasto atsisako žaisti Ilgauskas?..Kodėl rinktinė vertėsi tik su vienu centro puolėju?“
 

–„O koks tavo reikalas?“ – kažkur iš labai aukštai pagirdo skardus Garasto balsas ir per visą dangų sududeno griaustinis. Sutemo ir juodi debesys viršuje ėmė grupuotis audrai. Smulkiais ir šaltais lašeliais ėmė purkšti lietus. Žemę ir Dangų jungė Sabonio figūra. Abiejose rankose jis laikė po kruviną kirvį, o iš jo išsiviepusios ryklės biro žiežirbos, o ant jo žalių marškinėlių buvo atvaizduota besišypsanti raguota Kubiliaus galva. Saboniui ant pečių užsiropštęs kumščiu grūmojo Garastas. Jo rankų ir kojų nagai buvo metro ilgio, iš ausų kamuoliais ritosi dūmai, o iš burnos kyšojo geltonos iltys. Garastas išsižiojo ir kyštelėjęs dvišaką liežuvį netikėtai prabilo švelniu moterišku balsu:
 

– „Rimvi, kas tau, brangusis, pabusk, pabusk“. Rimvis ne iš karto išdrįso atsimerkti, juto kaip visu kūnu teka šaltas prakaitas...
 

– „Kur aš?,“ – pagaliau praplėšęs akis paklausė Rimvis.
 

–„Namie, pagaliau namie, brangusis... – pasigirdo tas pats švelnus ir šildantis moters balsas, – „Tu gal nebegerk daugiau taip, juk jau trys dienos kaip tas čempionatas pasibaigė... Va ryte Edmundas iš redakcijos skambino, bet nenorėjau žadinti tavęs, mano vieninteli. Taip saldžiai miegojai ir šypsojaisi per miegus kaip kūdikis, tokia giedra, tyra šypsena... Tik staiga ėmei blaškytis ir klykti per miegus, tai pažadinau. Nusiramink, aš su tavimi. Nieko nebijok, aš tave apginsiu, va ir alaus nupirkau, tik gal neik į tą redakciją šiandien. Lik šiandien namie su manimi, brangiausias mano... Nori alaus? Pailsėk šiandien, būk gerutis. Pasaugok save, bent jau dėl manęs. Labai tave myliu. Neik šiandien į redakciją pas juos, mylimasis mano...“.  


Tags: Visiškos pievos, razborkės, žiniasklaida
Subscribe

  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 21 comments