Kreivarankis (kreivarankis) wrote,
Kreivarankis
kreivarankis

Filosofijos istorijos etiudai. Nietzsche rengiasi Antikristo gimimui.

Originally published at Tamsioji filosofijos marginalo pusė. Please leave any comments there.

Tuo savo gyvenimo periodu kai Nietzsche dar nebuvo susipykęs su Vagneriu, gyveno Beirute, o jo nuostabus protas dar nebuvo įkalintas pamišimo, mėgdavo jisai lankytis pas vieną vietinę prostitutę, vardu Esmeralda.

Užėjus Nietschei, jinai nusirengdavo nuoga, atsiguldavo į lovą ir prakėsdavo kojas. Nietzsche kurį laiką sėdėdavo ramus ant kėdutės ir žiūrėdavo į ją savo mįslingu žvilgsniu. Ji nejudėdavo. Tada jis atsistodavo, lėtai prisiartindavo prie lovos ir kažkaip iškilmingai priklaupęs sutelkdavo visą savo dėmesį į jos tarpkojį. Kurį laiką pameditavęs jis lėtai atlaisvindavo savo kaklaraištį, nusiimdavo nuo nosies pensnė ir įsidėdavo į savo švarko kišenę. Tada delikačiai prikišdavo savo akį prie jos vulvos ir pažvelgdavo gilyn į vidų, kažkur ten toli, toli, į tuos tolius kuriuose turėtų pasirodyti naujai užgimęs antžmogis. Neveltui Nietzsche sakydavo, kad situacija Vakarų Europoje primena į iki galo įtemptą lanką, kurio strėlė pasirengusi šauti į patį tolimiausią taikinį. Tas taikinys ir buvo jis – antžmogis – gimsiantis apvaisintas Nietzsches filosofijos.

Jausdamas kaip jį apima kvaitulys Nytzsche vis bandydavo įsiskverbti savo trumparege akimi kuo giliau, graužė drėgmė, mirksinčios jo blakstienos vėlėsi su plaukais ir badė akies obuolį, bet nepaisydamas nieko jis atkakliai savo žvilgsniu stengės pasiekti kažkokį tai sunkiai įsivaizduojamą begalinio tunelio galą, kur turėjo pasirodyti jis, Vakarų kultūros išgelbėtojas.

Tokiais momentas laikas sustodavo ir Nyčė nebejausdavo kiek trunka jo žvilgsnio klaidžiojimas tunelio tamsoje. Tai tęsdavosi, kol pagaliau jam pradėdavo rodytis, kad kažkur ten toli, toli vos įžiūrimai spingčioja švieselės. Tai ir būdavo taip lauktas momentas. Šviesa vis stiprėdavo, kol imdavo panašėti į kažkur toli už horizonto brėkštančią aušrą. Po kurio laiko šviesa pradėdavo akinti, ir tolumoje blykstelėjęs trenkdavo ugninis žaibas ir tada pasirodydavo jis, dar kitaip žinomas Antžmogio, Antikristo, Dioniso, Zaratustros vardais. Stovėjo jis tolumoje visas spinduliuojantis ir didingas, o kartu su juo abu jo palydovai – gyvatė ir erelis.

Vos išvydęs šį regėjimą Nytzsche atsiplėšdavo nuo Esmeraldos tarpkojo ir paknopstom pripuolęs prie kambaryje stovinčio pianino traukuliuojančiais pirštais pradėdavo skambinti kažkokias tai savo paties sukurtas uvertiūras. Muzikos svaigulys ir tobula kūno forma, dionisiško kvaitulio ir apoloniškos linijos harmonija turėjo būti toji dirva, kuri subrandins ir pagimdys tą, kuris bus didingesnis už bet kokį dievą. Tai bus dirva iš kurios išaugs Antikristas.

images

Nyčė skambino pianinu mėšlungiškai atlošęs galvą atgal, pro kietai užmerktų akių vokų kraštelius sunkėsi ašaros, riedėjo drėgnais skruostais ir nuo ūsų lašėjo ant krūtinės. Galiausiai jam iš burnos išsiverždavo dusli aimana, primenanti smaugiamo žmogaus žvogždimą. Jo pirštai nustodavo lakstę klavišais, o visas kūnas sustingdavo lyg suakmenėjęs nuo Medūzos Gorgonės žvilgsnio.

Po kiek laiko jis atsimerkęs iš lėto apsižvalgydavo po kambarį tokiomis akimis tarsi būtų nužengęs į jį iš kito pasaulio. Atgavęs kvėpavimą vėl užsidėdavo pensnė ir vėl tvarkingai pasirišdavo kaklaryšį. Tada sunkiai pakildavo ir atsargiai statydamas pėdas pajudėdavo durų link. Prie durų sustodavo, išsiraukdavo piniginę ir savo plonais pirštais atskaičiavęs banknotus padėdavo juos ant spintelės.

Prieš išeidamas jis dažnai atsisukdavo, kad paskutinį kartą pasižiūrėtų į lovoje gulinčią Esmeraldą. Visą ta laiką jinai taip ir likdavo gulėti nekeisdama pozos. Nietszsche stovėjo prie durų ir žiūrėjo į ją. Jis buvo filosofas, kurio mintys vėliau bus prilyginamos mūšiui išsirikiavusiai kariuomenei – štai lengvieji pėstininkai, strėlėmis ir laidomais akmenimis išardantys priešo rikiuotę, štai sunkioji kavalerija su saulėje žvilgančiais šarvais, štai ilgakotėmis ietimis pasišiaušusi hoplitų rikiuotė, štai grėsmingieji kovos vežimai su prie ratų pritvirtintais atsikišusiais ilgais ir aštriais peiliais. Neveltui Nytzsche rašė, kad tiesa yra moteris ir, kad pagrįstai įtarinėjama dogmatiškus filosofus menkai moteris supratus ir, kad dogmatika, kaip perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas yra netinkama priemonė moters širdžiai pavergti. Ši mintis jo kariuomenėje buvo kovos dramblys, kuri kartu su kitu kovos drambliu, mintimi, kad tai kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais ir kitais kovos drambliais stovėjo visos kariuomenės priešaky.

Tada jis tyliai išeidavo, paskui save uždarydamas duris.

Esmeralda likusi viena dar ilgai gulėdavo nejudėdama ir žvelgdavo pro langą aukštyn, į dangų. Kartais dangus būdavo giedras ir saulėtas, kartais apsiniaukęs ir debesuotas. Žvelgdama į jį Esmeralda kartais imdavo isteriškai kvatotis, kartais apsiverkdavo, o kartais tiesiog gulėdavo ir stebėdavo jį tuščiomis akimis. Ir toks jos elgesys visiškai nepriklausydavo nuo oro – tie patys debesys ar giedra vieną kartą ją prajuokindavo, kitą kartą pravirkdydavo. Bet tai tik dar kartą patvirtina filosofo Nietzsches nuomonę, kad moterys yra sunkiai suprantamos.

LiveJournalGoogle+Share
Tags: filosofija
Subscribe

  • Apie kompleksinį požiūrį

    Štai teiginys – „šaukštas deguto medaus statinėje“. Visi žino ką tas teiginys reiškia, o kaip jį…

  • Pajusk istorijos jėgą!

    Šiuo metu vis dar tebemintydamas koks turi būti tas mūsų tautinę dvasią prikeliantis lietuviškas istorinis filmas, prisiminiau…

  • „Geležies dienos“ belaukiant (2)

    Kalbant apie tokį dalyką kaip Žalgirio mūšio ekranizacija, reiktų pakalbėti apie pozityvą. O tai nėra lengva, kadangi pozityvo, kaip…

Comments for this post were disabled by the author